Kažkas, ko noriu aš

2.9. Skyrius

Birželio pradžia
Pirmadienis

Įeinu į mokyklą ir vėl visų suknistas dėmėsys krypsta į mane. Užteko tik jam grįžti ir mano ,,populiarumas" vėl išaugo. Prasidėjo įvairiausios spekuliacijos. Nuo mano ir Horan santykių, iki mano ir Jace ,,romano". Net neįsivaizduoju kaip visos kalbos ir pletkai taip greitai sklinda. Tiesa, oficialiai pamokos abiturientams nevyksta. Mokyklą lanko dabar tik tie, kurie turi skolų. Tarp jų ir aš.
Įeinu į matematikos klasę, o joje, kaip netikėta, Eliotas ir keli jo draugai. Jie nusijuokia pamatę mane, tačiau nekreipdama dėmėsio atsisėdu kuo toliau nuo jų. Mokytojos dar nėra, tad išsitraukiu mobilujį ir naršau instagrame. Dar vienas netikėtas pamokos dalyvis-Horan, įžengia į klasę. Jis sekunde pažvelgia į mane, sumurmia sau panosei ,,labas", bet pakankamai garsiai, kad išgirsčiau, ir žengia toliau. Susiraukiu. JIS NUĖJO PASISVEIKINTI SU ELIOTU.
Po velnių, kaip šitai suprast?
Puikiai galiu girdėti, kaip jie šnekasi, it nieko nebūtų buvę. Nesusilaikau ir atsigręžiu. Ir atkreipiu jų dėmesį.
-Nauji metai, mažute. Pamirškim kas buvo ir gyvenam toliau. Liko tik keli mėnėsiai ir visi išsiskirstom,-TAI SUKNISTO ELIOTO ŽODŽIAI.
-Vau,-sausai tariu ir su šiais žodžiais į klasę įžengia mokytoja su kontrolinių lapais.

Po pamokos pabaigos skambučio neskubu pirmoji išeiti. Pasikalbu su mokytoja apie papildomus kreditus ir suderiname kito kontrolinio laiką. Išėjus iš klasės pamatau Niall. Kilsteliu antakį, nes akivaizdu, jog laukia manęs.
-Ar jau viską atsiskaitei?
Nustebina jo visiškai paprastas klausimas. Galbūt net suglumina.
-O kas?
Merginų grupelė praeina pro mus ir sukikena. Fanės?
-Primenu, kad gyvenu tavo kaimynystėje ir galiu tave parvežti,-jis aplink pirštą pasiukioja mašinos raktus. Neneigsiu, jog tai šiek tiek smagu.
Linktelėju ir mes traukiame kartu link jo automobilio? Vos įsėdusi į juodą rang roverį užsisegu saugos diržą. Šis pažvelgia į mane ir jo veide pasirodo šypsena. Norėdamas ją nuslėpti, jis kuprinę numeta ant galines sėdynes ir užsisega saugos diržą.
-Kas tokio juokingo?-jau geriau kalbėsimes, nei penkiolika minučių keliausime tyloje.
-Neketinu šį kartą tavęs palikti pakelyje, Combs,-jis užveda automobilį ir pajudame iš vietos. Na, puiku. Dalinsimes prisiminimais.
-Apsisaugau, kad neturėčiau dar daugiau kaulų lūžių, Horan.
Mes susižvalgome ir nesusilaikome nesusijuokę. GERAI. Horan atsidūsta. Ir šis jo atodūsis gilus ir sunkus. Mano širdies rimtas pagreitėja, nes jaučiu, kad kažkas bus.
Ir yra. Niall sustabdo automobilį vienos iš parduotuvių stovėjimo aikštelėje.
-Nekenčiu šitos suknistos įtampos tarp mūsų,-Jis atsigrežia į mane ir pažvelgiu į jį. Linktelėju. Jis supranta, kad sutinku su tuo.
-Ar tu laikai pykti ant manęs? Ar tu nekenti manęs? Išsakyk viską. Trenk, rėk, gerai?-jis atsisega saugos diržą, kad galėtų pilnu kūnų atsisukti į mane.
-Aš nežinau, negaliu suprasti pati savęs, kaip jaučiuosi. Tarp mūsų viskas buvo baigta jau gan seniai, tau net neišvažiavus. Stengėmės kažką tvarkyti ir nepavyko. Tiesiog...ugh, Niall, galbūt net nenoriu turėti šito pokalbio..
Ir šis pertraukia mane.
-Nori tiesiog gyventi toliau, tiesa?
Ir aš linktelėju. Jis nusišypso. KAŽKODĖL priverčia ir mane nusišypsoti.
Tada suvokiu, kad jis vis dėlto pasikeitęs. Šia akimirka man ramu ir šilta su juo. Ar tai ilgesys? Mintyse nupurtau save, kad pabusčiau.
-Taigi, taika? Jokių pykčių?-jis ištiesia ranką.
-Na, Horan. Tai niekada nepasikeis,-pakartoju jo žodžius man. Jis nusijuokia papurtydamas galvą ir vėl užsisega saugos diržą, užvesdamas automobilį.

Įeinu į namus, sukeldama didelį triukšmą numesdama kuprinę ant žemės. Močiutė išlenda kaip visada iš virtuvės ir moja man mentele, lyg kviesdama užkąsti.
Nusispyriu batus ir įžengiu į virtuvę. Dabar tik po vienuolikos ryto, bet jau pas mus svečiuojasi Zayn.
-Taip ir žinojau, kad ilgai neišgyvensi vienas.
Mano žodžiai priverčia jį atsisukti ir nusivaipyti.
-Atvykau tik dėl maisto. Bet tu atrodai kažkokia kitokia,-jis bakstelėja pirštu man į skruostą, kai įsitaisau šalia jo.
Močiute nuo viryklės atsisuka į mus ir prisimerkia žiūrėdama į mane.
-Zayn teisus, tu švyti,-ši.
Panaikinu šypseną iš savo veido. Kaip ji išvis atsirado?
-Gavau teigiamą pažymį iš kontrolinio, ačiū,-pavartau akis ir močiutė mums pateikia pusryčius.
Zayn prisilenkia man prie ausies.
-Gavai nebent tik Horan penį į rankas,-jis sumurma man. Trinktelėju jam į presą, o man beviltiškos jėgos tik priverčia jį nusijuokti.
-Labai pro šalį šovei,-ištiesiu jam vidurinį pirštą ir kimbam į maistą.
-O vat čia tu prašovei, nes galu gale jūs vėl dulkinsites,-Zayn.

AR GALI ŠITAIP BŪTI, KAD TRŪKSTA VEIKSMO MAN TRUPUTI?
AI IR SU NAUJAIS METAIS, JEI DAR LIKO ČIA GYVŲ 💕