Kažkas, ko noriu aš

2.7. Skyrius

Lėtai atsigręžiu į jį. Jis taip arti, kad galiu užuosti jo naujus kvepalus ir cigaretes.
-Tikriausiai, Horan, pamiršai ką sakiau tau automobilyje. Visas Niujorkas yra mano,-su ties kiekvienu mano žodžiu mačiau, kaip šis erzinosi.
Kvepuok. Tu nieko nejauti.
-Nemalk šūdo, Combs. Nebežaisim sušiktų žaidimų.
David pasistengia įsiterpti, tačiau užtenka Niall žvilgsnio ir šis atsitraukia. Ir vėl jo žvilgsnis grįžta link manęs.
Kodėl jis toks karštas?
-Mūsų žaidimai baigėsi tada, kai tu patikėjai Olivia. Pakartosiu dar kartą, mes neturim apie ką šnekėti...
-Ar tu bučiavai David, Grace? Ar jis tau siuntė tas gėles?
Kas per šūdas?
Sukrizenu. Nusijuokiu. Pažvelgiu į David. Šis sutrikęs taip pat.
-Mes pasibučiavome, tačiau jūs dar tik kariavot. O apie gėlės aš nieko nežinau,-pasiteisinęs David pakelia rankas. Čia susirinko jau visi. Ak, niekas nepraleis progos dramos matyti gyvai.
Tada pamatau Jace ir jo keistai kreiva šypseną.
-Ne.
Išprūsta tai man iš burnos. Niall, po to visi nuseka mano žvilgsnį. Jace susivokia ir surimsta. Čiumpu už Niall bicepso, kai šis jau kesinasi eiti link jo.
-Tai jau nebe tavo reikalas. Galiu susitvarkyti pati, tad nesikišk.
Šis paklauso manęs ir paleidžiu jo bicepsą.
-Kokia buvo viso šito įdėja?-kreipiuosi į Jace.
-Tiesiog padaryti tau staigmeną. Nepaslaptis jau, kad tu man patinki. Ar aš neturiu teisės pakovoti už savo jausmus?
Jis nė nesikuklina. Niall rankomis perbraukia sau per veidą ir sukrizena. David papurto galvą. Aš įkvepiu. Iškvepiu. Olivia be emocijų viską stebi, na, o Bri kažkodėl šypsosi.
-Kodėl aš esu kažkas, ko nori tu?-tardau.
-Ar tu panaudojai mano žodžius?-dabar Niall juokiasi, o Jace ima irzti.
-Niall, tylėk!-surinku, o šis pakelia rankas.-Iš kur ištraukei tuos žodžius? Susapnavai?
-Jis tiesiog idiotas. Jis buvo pirmas žmogus kuriam pasakiau, jog tu esi kažkas, ko noriu aš. Ją pasieksi ne žodžiais, asil...
-Niaaaall!-užriaumoju.-Prisiekiu, sukišiu tau stiklinę į burną.
Visi nusijuokia.
-Jace, dėl dievo meilės, nesivargink. Aš tiesiog neketinu...aš nenoriu tavo dėmėsio, atleisk, tiesiog viskas per daug painu. Mes visi draugai, liekam tik draugais. Patikėk, mano gyvenime dabar kažkokiems bandymams, santykiams...Dieve ne, tikrai ne.
-Aš neverčiu tavęs dabar būti mano mergina. Aš tiesiog noriu, kad tu nevengtum manęs,-Jace.
-Aš nevengiu, Jace tavęs! Vengiau tik pirmąjį mėnėsį ir vengiau ne tik tavęs, bet vengiau visų. Tu man neišsiskyri niekuom nuo visų. Esi mano draugas.
-Vau,-Niall prunkščia.-Aš negaliu patikėti. Mano geriausias draugas tiesiog meta visas kortas ant stalo, jog jam patinka mano mergina.
-Buvusi mergina.
Visi choru pataisome jį. Olivia vėl atsiraukia nuo grupes. Suprantu ja. Jai skaudu girdėti Jace jausmus man. Ir man reikia kažkaip viską sutvarkyti.
Ir ne, aš nesakysiu, jog visas šis šūdas iš Horan puses man glosto širdį.
-Ar galite tai greičiau užbaigti? Mes atėjome į brangų vakarėlį, ne?-Liam.-Nagi, išgeriame ir einam išsimaudyti.
Šis beprasmis ir visiškai neišsiaiškintas pokalbis taip ir baigiasi. Aš visiškai pasimečiau. Ne, ne dėl Jace. Tebūnie, tegu daro jis ką nori.
Bet Niall.
Kodėl jis kišasi, jei grįžo ne dėl manęs?
Argi neturėčiau jam visiškai nerūpėti?

-Aš jo tiesiog nekenčiu,-sumurma apgirtusi Olivia.
Merginos vėl tryse prie baro.
-Jis tavęs nevertas. Jeigu jam pakanka tik tiek, kad patiktų jam kita, neįsižeisk,-Bri nusišypso man.-Tai žinok, kad jis šūdas.
-Man reikia naujo vaikino, man reikia jį pamiršti,-Oli.
-Tau reikia jį susigražinti,-tariu ir jos pažvelgia į mane.-Padėsi ne tik sau, bet ir man.
-Grace, nesu tokia tobula kaip tu. Matai, jis apakęs tavęs,-ji pabaigia kokteilį ir mes visos atsistojame nuo kėdžių.
-Esi tokia pat tobula kaip aš,-nusijuokiame visos.-Tiesiog primiršai kas esi. Kaip jis turėjo siekti tavęs. Kovoti už tave. Pamiršai, kad tu karalienė. Susigyvenot su rutina ir abiems tai pabodo. Aš žinau, kad tau pavyks, nes mes kovosim už tai kartu, gerai?-ištiesiu savo mažąjį pirštą.
-Kaip kovosi tu? Už ką?-ji sutrinka.
-Nuo šiol aš būsiu tavo blogoji versija. Irzli, nepatenkinta, nuobodi. Tu būsi senoji, karšta, nepasiekiama Oli, pameni?
Ši įdėja jai patinka ir ji suklykus apkabina mane.
-Aš irgi stengiausi tau padėti,-Bri sumurma ir įtraukiame ją į apsikabinimo minutę.
-Ar galime pasikalbėti?
Ir vėl jis. Atsitraukiu nuo merginų ir jos nusišypsojusios man, palieka mudu.
Atsiremia į stogo turėklus ir stebime kai būrys žmonių, tarp jų mūsų draugai, šoka.
Jis nusijuokia.
-Kas?-paklausiu jo.
-Mes turime tikrai pasikalbėti apie viską. Dabar manau tinkamas laikas.
-Dabar labai netinkamas laikas, Niall. Mes išgėrę, o tam pokalbiui reikia blaivų mūsų.
-Tai vis dėlto mes turime apie ką šnekėtis. Matyt kažkiek jau atsileidai.
-Atsileidau? Oho, Niall. Manai man tik reikia atsileisti kaip kokiai mėsai iš šaldiklio ir tarp mūsų viskas gerai? Argi tu nesakei, kad grįžai ne dėl manęs? Kad mes nebežaisim sušiktų žaidimų?
-Tai niekada nepasikeis.
Jis vėl arti manęs. Taip arti, kad dabar jaučiu net jo kvepavimą.
-Nepasikeis kas?-kilsteliu galvą, bandydama sutapatinti mūsų akis.
-Aš ir tu. Tai niekada nepasikeis.