Kažkas, ko noriu aš

63 Skyrius

Sėdžiu svetainėje ir žvelgiu į savo rankas, kol ji ant manęs staugia ir neleidžia pratart nei žodžio.

-Prisiekiu Niall, dar vienas suknistas nusižengimas, galėsi vykti gyventi pas tėti! Ar supratai?

Viskas kas buvo mano galvoje, tai Grace. Aš skambinau jai begalybė kartų, kol ji nusprendė jį išjungti. Mama sukūkčioja ir pritūpia prie manęs.

-Ką man daryti su tavim? Kas tau pasidarė?

Atsistoju nuo sofos ir nueinu į savo kambarį. Čiumpu tą pačią kuprinę, kuri vos spėjo atsidurt šiame kambaryje. Nusileidžiu į apačią ir randu mamą virtuvėje.

-Išvažiuoju savaitei pas močiūte.

-O mokykla? Tu ir ten bėdų turi.

-Susitvarkysiu viską, pažadu, susigražinsiu ir Grace.

Mama atsidūsta.

-Niall, palik tą mergaitę ramybėje.

Papurtau galvą ir čiumpu mašinos raktelius. Įsėdu į savo automobilį ir užsimerkiu. Tiek daug akimirkų praleistų su ja. Mūsų pirmas kartas. Viskas taip paprastai nesibaigs.

Užvedžiu mašinos variklį ir išvažiuoju iš prakeiktos gatvės. Koja vis stipriau spaudžia greičio pedalą, o vaizdai nespėja keistis. Aš ją myliu. Taip suknistai myliu. Kas man po velnių blogai? Kodėl turėjau viską suknist? Sustoju kelkrašti ir kelis kartus daužiu į vairą. Įkvėpiu oro ir galvą užlenkiu. Skausmas pulsuoja krumpliuose. Matyt ir vėl žaizdas prakirtau. Pažvelgiu į rankas ir nenustembu pamatęs kraują. 

Grace

Apsikabinu su Jaksonu, kai Reich laiduotuvės baigtos. Visi skirstosi į namus, o man už kelių valandų skrydis į namus. Nors didžiulis noras yra likti čia. Užmiršti Niujorką ir gyventi ramų gyvenimą čia.

-Vis dar tave nuvežti pas jį?

Jis sušnabžda man į ausį. Linktelėju. Atsitraukiame ir dar kartą pažvelgiame į kapą. Ant jo žavingiausia Reich nuotrauką. Pagaunu savo ašarą ir lėtai su Jaksonu grįžtame į jo automobilį. Pasijungiu telefoną ir randu virš penkiasdešimt Niall skambučių, keleta merginų ir net Jace. Parašau merginoms, jog viskas man tvarkoje, kad nesijaudintu.

Sustojame ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje. Jaksonas pažvelgia į mane ir linktelėju.

-Jis to nusipelnė.

-Bet ne iš Niall,-susiraukiu ir išlipame iš automobilio.

Nueiname į ligoninę ir liftu užkylame į reikiama aukštį. Įeiname į palatą ir atsidūstu, kai pamatau jį gyva. Jis nusišypso savo egoistiška šypsena ir liepia savo tėvams palikti mus. Jaksonas nori išeiti, bet suimu jo ranką.

-Tai ką, pūna jis kalėjime?

Susierzinimas girdisi jo balse.

-Na, ne. Jis paleistas,-suprunkščia Jaksonas.

Iš Harry veido dinksta šypsena.

-Prašau, Hazz, nerašyk ant jo pareiškimo. Pats išprovokavai jį.

-Pažiūrėk kokioje situacijoje jis, o kokioje aš, ar tu kvaila?

-Jis sužalotas taip pat! Tavo draugai dūrė jam ir vožtelėjo per galvą.

-Jis pats kaltas.

-Nagi, Harry,-suinkščiu.

Jis papurto galvą, o Jaksonas užverčia akis.

-Ar tu su juo visdar?-Harry.

-Kam tau tai žinoti?-Jaksonas.

-Aš nerašysiu,jeigu su juo išsiskirsi ir duosi man šansą. Tau gresia pavojus su juo.

Aš prunkštelėju.

-Tu rimtai? Klausyk ką kalbi,-susiraukiu.

-Nuo tavęs viskas priklauso,-jis vėl išsišiepia.

-Negali su ja elgtis kaip tik nori! Tu ją šantažuoji,-priekaištauja Jaksonas.

-Gerai,-sutinku.

Jaksonas staigiai pažvelgia į mane. Čiumpu jo ranką ir išsitempiu į koridorių. Einame į mašiną.

-Aš jau baigiau viską su Niall, o Hazz tikrai nusibos, kai pamatys šnypštą iš manęs.

-Tu baigei su Niall? Ką tu kalbi? Argi ne dėl tavęs jis kovojo? Ne dėl tavęs jis pasikeitė? Grace, tu žlugdai jį ir pačia save. Nemanai?