50 Skyrius

2K 157 8
                                    

-Taigi, ar aš galiu žinot kur mes važiuojam? Be to, turėčiau pranešti David, bet kažkas sudaužė mano telefoną.

Niall nuo tos minutės kai sutikau su juo išvykti, pasidarė toks keistas, kad kraupu.

-Savaitgalis be telefonų, mažute,-jis patapšnoja man per kelį, o aš pavartau akis.

Keliaujame jau valandą ir net neįsivaizduoju kaip reaguos ir supyks David.

-Nesijaudink, pranešiau tavo romeo, kad pagrobiau tave.

-Ką?-atsigręžiu į šį.

Jis truktelėja pečiais.

-Niall!-susiraukiu-Dabar sužinos Oli, jei sužinos Oli, tai sužinos visa mokykla.

-Na ir? Kas blogai su mokykla?-jis pakelia antakius.

-Tu nesupranti,-susisuku į paltą ir atsidustu.

Niall pajungia stipresnį šildymą, bei galėjau girdėti jį atsidūstant.

Jis pasirinko bloga savaitgalio personą.

Mes įvažiuojame į mišką ir netrukus pamatau didelį namą.

-Oho.

Tai išsprūsta man iš burnos. Mes sustojame prie raudono automobilio ir namo durys prasveria.

-Lipam,-Niall ištraukia raktelius ir greit atsisegęs saugos diržą, lipa iš mašinos.

Ta pati padarau ir aš.

-Niall! Mielasis,-garbaus amžiaus ponia sušunka ir laiptais leidžiasi pasitikti mūsų.

O, puiku. Niall močiutė. Jiedu apsikabina ir nusišypsau. Pamatysiu tą mielą Niall pusę.

-Močiute, tai...mano draugė Grace, Grace, tai mano močiute Delma,-jis atsigręžia į mane, o aš greit prieinu prie jų.

-Ak, kokia nuostabi mergaitė, Niall.

Aš netyčia sukikenu ir kas per velnias?

Moteriškė mane apsikabina ir ji kvepia imbieriniais sausainiais. Grace, susiimk.

-Einam, mielieji, atšals ką tik iškepti imbieriniai sausainiai.

Žinoma.

Niall užrakina automobilį ir mes paskui močiute, judame į dvarą. Juk galiu šį namą pavadinti taip? Vos nepaslystu ant prakeikto ledo, tačiau Niall laiku sugriebia mano alkūne ir pastato ant kojų. Jis sukikena, o aš trinktelėju jam į petį. Įeiname į namą, o šis kvepia dar skaniau. Nusimauname batus ir moteris mums įduoda šlepetes. Kojoms pasidaro iškart šilčiau.

-Sūnau! Niall su mergytė jau čia, -ponia Delma sušunka ir atsisuku į Niall.

Ar aš su visa jo šeima turėsiu praleisti savaitgalį?

-Tėtis čia?-Šis.

-Eime pas visus,-močiute mostelėja ranka.

Mes vėl sekame jos žingsniais.

-Šaunu, Niall,-atsidūstu.

-Aš nežinojau, kad jie bus čia.

Įeiname į kambarį kuriame yra du vyrai ir moteris su kūdikiu.

-Brangus Dieve, negaliu patikėti savosiomis akimis,-vienas vyras atsistoja nuo sofos, kaip ir moteris su kūdikiu.

-Kas per velnias, Niall?

Išvystu Niall tėtį. Ir jis neatrodo puikios nuotaikos.

-Tėti,-Niall įkvepia deguonies, o aš pažvelgiu į visus. Jie sutrike.

-Ką čia daro Grace? Tučtuojau parvežk ją į namus,-jis priartėja prie manęs.

-Bobby, nusiramink,-moteris su vaiku rankose prakalba.

-Ketini ją dar kartą sužeisti?!-sušunka Niall tėvas, kad net krūptelėju.

-Ar ji sužeista? Ar jeigu norėčiau, tai jai padaryti ar būčiau ją atsivežęs čia?

Niall kvėpavimas ima greitėti, kas reiškia, kad jis įsiutęs.

-Nustokit jūs beširdžiai griežti dantimis,-močiute atsistoja tarp jų-Kas jums darosi?

-Čia toji mergaite, kuriai vos nepadarė gyvenimo galo, o jis drįsta dar trukdyti gyventi?!

Niall suspaudžia kumščius ir aš suimu jo suspaustą kumšti.

-Bet jis to nepadarė. Aš gyva, aš nepaliesta, aš sveika ir stoviu savo noru čia. Jis nepagrobė manęs,-negalėdama to pakęsti, įsikišu pati.

-Niall, turėtum geriau ją parvežti,-sekantis vyras prisideda prie Ni tėčio.

-Ar galit pamiršti, po galais, tai kada?!-sušunka Niall, o aš tik dar labiau suspaudžiu jo gniaužtą.

-Baikite! Liaukites, po galais,-ponia Delma sušunka-Ar norit man padaryti galą?

-Greg, jis tavo brolis, turi jį palaikyti bet kokiu atveju,-jauna moteris prieina prie Niall brolio ir tėvo.

Niall taip staigiai dingsta, kad pamiršta mane ir lieku viena su jo šeima.

Tai man dabar vienai tvarkyti reikalus? O gal apsimesti, kad man bloga? Pajaučiu ranką ant  savo riešo ir aš ištempta iš to velniais perkrauto kambario. Mes atsiduriame virtuvėje ir Niall atsiremia į spinteles. Jis giliai kvėpuoja.

-Niall?-mano balsas sudreba.

Jis lėtai papurto galvą. Man suskausta širdis matant jį tokį. Bejėgi, maža ir nesaugu. Prieinu prie jo ir jis atsisuka į mane.

-Atleisk,-jis dūsauja.

Myktelėju kažką ir apkabinu jį. Jo kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas sulėtėja. Aš esu poveikis jam. Jis turi tikrai jausmus man.

Kažkas, ko noriu ašWhere stories live. Discover now