Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.26 FINALAS

Automatas buvo tuščias. Esmės nešiotis jį su savimi nebuvo absoliučiai jokios. Atidariau duris į kambarį - man reikėjo pasiimti pistoletą, bet jis dingo. Mečiau telefoną ant lovos.

- REIŠKIA NUSPRENDEI PALIKTI MANE BE JOKIO GINKLO? - garsiai riktelėjau aš.

Užuot atsakymo - visiška tyla.

- MAN GAILA TAVĘS, MERI... KAIP GALIMA BŪTI TOKIAI APGAILĖTINAI? VISĄ SAVO GYVENIMĄ PAAUKOTI TIK TAM, KAD SUKURTI TOBULĄ PLANĄ, KAIP SUNAIKINTI SAVO PAČIOS GIMTĄJĮ KRAUJĄ! MERI, MES JUK ŠEIMA!

Tyla....

- NAGI IŠEIK... PASIRODYK MAN! O GAL TU TIESIOG PER DAUG BIJAI  IR ESI PAJĖGI TIK ATLIKTI MIRTINĄ SMŪGĮ IŠ PASALŲ? TU JUK VIS TIEK PRALAIMĖSI...PRALAIMĖJAI JAU TADA, KAI PASIUNTEI SAVO SESERĮ Į DANGŲ!

Tada balsas šiek tiek suvirpėjo. Bet tikriausiai prisiminimas, jog siekiu atkeršyti už mamos atimtą gyvybę mane labiau sustiprino.

- MERI, NAMAS DIDELIS... KOVAI MUMS VIETOS UŽTEKS PILNAI!  O GALBŪT TU MAN IR VĖL ATSIŲSI KOKĮ NORS VIENĄ IŠ SAVO APGAILĖTINŲ PRANEŠIMŲ?

Po mano pasakytų žodžių išgirdau iš savo miegamojo kažkokį triukšmą. Nesiruošiau iš karto leistis bėgti ten. Visgi pas ją pistoletas ir esu garantuota, kad tik man įėjus į kambarį ji šaus. Atsargiai žvilgtelėjau pro kambario durų plyšį. Įsižiūrėjusi įdėmiau pamačiau jos kedus šalia lovos. Atrodo Meri ne itin sėkminga slėpynėse. Kreipdama žvilgsnį nuo jos batų link veido, iš karto pamačiau, kad jį žiūri į mane. Mūsų akys susitiko ir aš nei sekundę nesudvejojusi pasileidau bėgti laiptų link. Išgirdau šūvį - ji nepataikė. Bėgau laiptais žemyn ir girdėjau, kad Meri bėga už manęs. Staiga aš užkliūnu ir krentu nuo paskutinių trijų laiptų. Nesiruošiau taip greitai pasiduoti, greitai atsistojau ir bėgau toliau. Dar vienas šūvis. Netaiklus.
Meri pasiveja mane ir sugriebia mano kaklą iš nugaros.

- Na ir kur mes taip skubame?

Tada ji trenkia mano galvą į sieną. Staigiai apsisuku ir dabar jau aš prispaudžiu ją prie sienos ir neleidžiu ištrūkti. Pamiršau, kad ji turi pistoletą, o ji šauna man tiesiai į ranką. Šaukiu iš skausmo, o tuo metu Meri bando šauti dar vieną kartą. Sukaupusi visą savo pyktį ir skausmą stipriai smogiu jai kumščiu į veidą ir nuo mano smūgio ji nukrenta. Suvokdama, kad viską reikia užbaigti čia, o išeiti iš namo - ne pati geriausia idėja, vėl bėgu laiptais į viršų, pridengdama savo žaizdą rankoje. Man nežmoniškai skaudėjo.

Meri nieko nelaukdama lipa paskui mane. Jaučiu, kaip ji pačiumpa mane už kojos ir aš krentu ant laiptų. Ji bando mane apsukti į savo pusę, nes nukritau ant pilvo. Kojomis parklupdau ją, tad ji atsimuša į jau ir taip vos besilaikančius laiptų turėklus. Prireikia tik dar vieno smūgio ir mes abi krentame ant žemės išlauždamos turėklų likučius. Ji nukrito ant nugaros, o aš - ant jos. Adrenalinas užvaldė mane dar labiau. Staigiai pakylu nuo jos ir vėl bėgu, dabar - virtuvės link. Virtuvėje tikiuosi surasti kažkokį sunkų arba aštrų daiktą. Spintelėse gulėjo daugybė kvailų sviestinių peilių ir kaip tyčia nebuvo nieko, kuo galėčiau apsiginti. Atidariau šaldiklį, o jame gulėjo pakankamai didelis užšalęs degtinės butelis. Iš karto paėmiau jį į rankas. Uždariusi šaldiklį atsistojau už virtuvės stalo. Tuo metu į virtuvę įbėgo Meri ir atsistojo tiesiai priešais mane kitoje stalo pusėje. Nutaikiusi į mane pistoletą ji pradėjo pokalbį:

- Dieve, jūs tik pažiūrėkit į mūsų vargšę mergaitę.

- Meri, mes abi žinom, kad tu pasigailėsi dėl visko, ką padarei!

- Na viską gerai apgalvojus šiandien viena iš mūsų mirs ir tai tikrai nebūsiu aš, kvailute mano.

Norėdama nukreipti žvilgsnį pažiūrėjau už Meri nugaros, kad ji pagalvotų, jog už jos kažkas stovi. Kai tik ji pasisuko aš iš visos jėgos smogiau jai per galvą tuo sunkiu užšaldytu buteliu. Buvo toks garsas, lyg kažkas būtų susprogdinęs petardą. Meri tuoj pat nukrito ant žemės. Degtine dabar buvo apipilta viskas. Meri pradėjo aimanuoti dėl siaubingo galvos skausmo. Priėjau arčiau jos ir spyriau į pilvą.