Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.21

Praėjo maždaug trys dienos, šiandien antradienis. Nors iki vestuvių dar ir liko pakankamai laiko, pasiruošimas vyko intensyviai. Aš nežinau kodėl, niekaip negalėjau išmesti iš galvos to namelio. Ar tai nuojauta kuždanti, jog kažkas ne taip, ar aš tiesiog pati dar esu pavargusi nuo visko. Nežinau. Name atrodo niekas negyvena, o aš tiesiog noriu prieiti prie jo ir apžiūrėti. Juk nieko blogo nedarau. Leisdamasi žemyn sutikau Betanę:

-Ooo, Lucy, labas! Paruošiau pusryčius.
-Ačiū, bet aš nealkana...
-Nagi! Nejaugi aš veltui kepiau blynelius?

Aš ne itin norėjau gadintis nuotaikos sau bei Betanei, todėl tiesiog daugiau nesiginčijau ir sėdau prie stalo.

-Kur Kevinas? Man jį pakviesti pusryčių? - klausia manęs Betanė.
-Jis išėjo pabėgioti. Jis beveik kiekvieną rytą atsikelia ankščiau visų ir bėgioja jūros krantu.
-Nusprendė palaikyti fizinę formą kol jis čia?
-Greičiausiai... -nusišypsojau.

Betanė įdėjo kelis blynelius į lėkštę ir padavė man.

-Skanaus!
-Ačiū, o kur tėtis?
-Guli lovoje ir džiaugiasi paskutinėmis savo nevedusio vyro akimirkomis.

Baigus kalbėti, Betanė prieina prie spintelės, atidaro ją ir paiima indelį su braškių džemu, kurį paduoda man.

-Nežinojau kokį tu mėgsti, tai nupirkau braškinį, tikiuosi patiks.
-Tai kaip tik mano mėgstamiausias.
-Na va, kaip pataikiau.

Kiek patylėjus paklausiau Betanės:

-Klausyk, galiu užduoti vieną klausimą?
-Žinoma.
-Mano kambary per langą matosi mažas namelis netoli nuo čia... Ten kas nors gyvena?
-Ammmm... Nemanau... Kai mes nuomavomės šį namą, mums pasakė, kad čia be mūsų daugiau nieko nebus, o namo savininkas taip pat čia negyvena. Jis atplaukia čia tik 1-2 kartus per savaitę.
-Aišku, ačiū!

Tuo metu laiptais nusileidžia tėtis sakydamas:

-O štai ir mano dvi pačios brangiausios moterys pasaulyje. Labas rytas!

Mes vienu metu su Betane atsakėm jam "Labas". Tuomet tėtis paprašė, kad Betanė jam padarytų kavos, o pats nuėjo į svetainę ir atsigulė ant sofos.

-Endriu, tu tiesiog pats tingiausias žmogus, kurį aš pažįstu! - sako jam Betanė.
-Ir tas pats tingiausias žmogus pasaulyje veda tave už 5 dienų! - šyptelėjo tėtis.

Betanė nusijuokė.

*Vakare*

-Lucy, mes su Betane einam pasivaikščioti prie jūros, tu su Kevinu liekat vieni!
-Gerai, tėti! - riktelėjau jam iš savo kambario.

Mes su Kevinu gulėjome ir žiūrėjome filmą per mano kompiuterį. Tai buvo įprasta amerikiečių komedija, bet tiesiog iki ašarų juokinga.

-Na štai mes ir vieni...
-Dieve, Kevinai...- pasižiūrėjau tiesiai jam į akis.
-Kaip gi man su tavim pasisekė...
-Kodėl?
-Kartais man tiesiog atrodo, kad neįmanoma būti tokia gražia. Kiekvieną kartą, kai aš žiūriu į tave, aš lyg įsimyliu iš naujo.

Tuo metu aš vis dar žiūrėjau į jo akis:

-Kevinai, aš begalo dėkinga tau. Ir aš žinau, kad tai esu sakiusi tau jau tūkstantį kartų. Aš žinau, kad kartais galiu būti didžiule verksne, bet kai tu šalia su manimi, aš jaučiuosi visiškai saugi. Aš tave myliu. Myliu beprotiškai.

Tada Kevinas nusišypsojo.

-Būsiu su tavimi nesvarbu kas nutiktų.

Po šių žodžių, Kevino lūpos prisiglaudė prie manųjų ir tai perėjo į aistringą bučinį. Aš nusprendžiau jį apkabinti, kai ranka netyčia trenkiau į lempą.

-Auč!- šiuo riktelėjimu nutraukiau bučinį.
-Kas atsitiko?

-Aš, atrodo, nusilaužiau nagą.

Jis pradėjo juoktis.

-Kas čia tokio juokingo?

-Tu tokią akimirką sugadinai!

Aš taip pat nusijuokiau vietoj atsakymo.

-Velnias, taip stipriai skauda, o aš neturiu žirklučių, kad jį nukirpčiau normaliai.

-Pažiūrėk tėčio kambaryje.

-Mmm...tiksliai, greit grįšiu.

-Maldauju tavęs, nenusilaužk pakeliui antro!

-Aš nepažadu, bet pasistengsiu!

Aš išėjau iš savo kambario ir pasukau link Betanės ir tėčio kambario. Pradėjau atidarinėti stalčius ir spinteles, tačiau žirklučių neradau niekur.

-Na kur gi jos...

Staiga išgirdau vibruojančio telefono garsą. Iš kart supratau, kad jis sklinda iš spintelės. Pasakysiu tiesą, ištikrųjų kiek išsigandau. Iš smalsumo, atidariau spintelę, o joje buvo atsegta kuprinė. Tai buvo Betanės kuprinė. Pamačiau šviesą sklindančią iš jos. Įkišusi ranką, užčiuopiau mažą telefoną, kuris vis dar vibravo. Ant ekrano buvo adresato vardas ''Mamytė''.

Dalis manęs kažkodėl norėjo atsiliepti, bet aš supratau, kad taip neteisinga.

Mano galvoje iškart atsirado daugybė klausimų. Pavyzdžiui, kam Betanei reikalingas antras telefonas, kurį ji čia greičiausiai slepia, arba kodėl skambina jos mama, kuri net nėra pakviesta į vestuves.

-Tu kažką pametei? - pasigirdo balsas kambaryje.

Tai buvo Betanė. Aš greitai įmečiau telefoną atgal į kuprinę ir ji lyg ir nepastebėjo to.

-Oi....aš....aš tiesiog ieškojau mažų žirklučių, nusilaužiau nagą...

-Dieve....kaip mane nervina, kai yra kuičiamasi mano daiktuose... Lucy, daugiau niekada taip nedaryk! Supratai mane?

-Atleisk...aš...aš nenorėjau...

-Gali tiesiog išeiti iš mano kambario?

-Taip...žinoma...

Einant atgal į savo kambarį, aš sutikau tėtį ir jis pasakė, kad pradėjo lyti, todėl jie grįžo namo. Grįžau į kambarį ir netgi pamiršau apie skausmą, buvau šiokiame tokiame šoke.

-Viskas gerai?

-Taip...Viskas gerai...

-Tu radai žirklutes? 

-Ammm, ne jau neskauda, paskui nukirpsiu...

-Na...gerai, aš į tualetą, dabar tavo eilė manęs laukti.

Aš nusišypsojau ir Kevinas išėjo. Viduje jaučiau kažkokius nesuprantamus, keistus jausmus... Lauke buvo jau gana tamsu ir aš nusprendžiau prieiti prie lango ir apgalvoti viską kas įvyko. Pakėliau žiūronus nuo žemės ir vėl pažiūrėjau į tą namelį. Taip, aš žinau, man sakė, kad ten niekas negyvena, bet tiesiog tai, kad jis egzistuoja man buvo keista. Staiga, pamačiau tai, kas dabar man sukėlė visišką šoką. Tame mažame namelyje įsijungė šviesa. Be žiūronų aš šito tikrai nebūčiau pastebėjusi.

Kas per velniava čia vyksta?..