Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.18

Amanda turėjo išskristi jau šeštadienį, todėl paskutines dvi dienas norėjau praleisti kartu su ja. Aš puikiai supratau, kaip man bus sunku su ja skirtis.

Atėjo penktadienis ir aš nesiruošiau eiti į mokyklą,aš norėjau praleisti paskutines akimirkas su savo drauge.Laikrodis rodė 9:46, aš atsikėliau, nusiprausiau, išsivaliau dantis ir nuėjau į virtuvę. Dabar gyvenau su tėčiu ir Betane mažame bute, miesto centre. Virtuvėje sutikau tėtį. Jis gėrė kavą, o paskui nukreipė savo žvilgsnį į mane:

-Išsimiegojai, bėgike iš pamokų?
-Turiu tam tikrą priežastį...
-Taip-taip-taip, - su šypsena veide atsakė tėtis.

Aš patylėjau porą sekundžių o paskui pratęsiau pokalbį:

-Tėti, o kaip tu sužinojai, kad mums su mama gresia pavojus?
-....Ką?
-Maždaug prieš keturis mėnesius aš buvau mamos name ir radau laišką, kurį tu parašei mamai... Ji jo netgi neperskaitė...tu žinojai, kad ją nori nužudyt?
-Na, aš, kaip ir nebuvau tuo įsitikinęs... bet norėjau jus perspėti...
-Tai kodėl tu neatvažiavai? Aš nemačiau tavęs 16 metų...
-Lucy... taip susiklostė aplinkybės...
-Tai atsakyk man į klausimą! Iš kur tu sužinojai, kad nutiks kažkas blogo?

Tėtis pratylėjo apie porą minučių ir galiausiai ištarė:

-Praeitų metų kovą, prieš tai kai aš čia atvažiavau, gyvenau Portlende ir kažkokiu būdu sutikau ten Meri ir Bobą. Man tai buvo keista, juk aš kuo puikiausiai žinojau, kad Meri turėjo būti psichiatrinėje maždaug du metus. Gal aš ir neatvažiuodavau pas jus, bet nuolat tikrinau kaip jūs laikotės. Buvau susisiekęs su Meri prieš jos perkėlimą į psichiatrinę. Sutikau juos viename bare... Mes gana daug kalbėjom, visai susibendravau su Bobu ir mes pradėjom gana dažnai susitikinėti. Pagal jų žodžius, jie buvo atvykę savaitei, kad pailsėtų nuo Leikvudo.
-...ir...
-Paskutinę dieną prieš jų išvažiavimą aš atvažiavau pas juos į viešbutį,kuriame jie buvo, o jų kambario durys kažkodėl buvo praviros, aš nusprendžiau užeiti ir išgirdau:
"Bobai mūsų planas veikia kuo puikiausiai, Kara gaus tai, ko nusipelnė, kalė mirs...!"
Tuomet supratau, kad kažkas ne taip ir išbėgau iš jų kambario. Nuėjau į paštą ir parašiau Karai laišką... Galvojau, kad galiu ją įspėti...
-Kada sužinojai apie mamos mirtį?
-Nežinojau apie jos mirtį... Mačiau tą kruvinajį laikotarpį viena akimi balandį per televizorių, bet man net į galvą neatėjo tokia mintis, kad viskas vyko su tavimi. Gal net nemėginau to suvokti.
-Na ir kam gi tu tada atvažiavai, jeigu buvai toks neužtikrintas savimi?
-Lucy, aš...
-Dieve...kaip gi visą tai kvaila...
-Lucy!
-Ką?!
-Aš atvažiavau gavęs pranešimą nuo Amandos!
-Ką? Kokį pranešimą?
-Ji kažkokiu būdu rado mane facebook'e...
-Ką...
-Amanda parašė man, žinoma nebuvo labai mandagi, jinai tiesiogine to žodžio prasme nekentė manęs už viską, ką tau padariau...
-Bet kodėl ji man to nesakė?

Tėtis nespėjo atsakyti, kai aš greitai pagriebiau raktus nuo stalo kampo, pasiimiau švarkelį ir išbėgau pro duris. Leidžiuosi žemyn laiptais ir sutinku Betanę.

-O,Lucy, sveika!
-Betane...labas.
-Tu kur taip skubi?
-Pas Amandą...

Staiga pamačiau žiedą ant Betanės piršto, jis tiesiog švytėjo ir buvo labai sunku jo nepamatyti.

-Betane...nuo ko jis?- parodžiau pirštu į jos ranką.

Betanė nukreipė savo žvilgsnį į tą žiedą:

-Ooo....blemba...siurprizas nepavyko.
-Bete, apie ką tu kalbi? Koks siurprizas?
-Mes su tavo tėčiu nusprendėme susituokti!

Aš išpūčiau savo akis iš nuostabos. Kodėl būtent dabar? Kodėl būtent dabar, kai man viskas taip blogai, kai viskas krenta iš rankų? Po mėnesio mamos mirties metinės, o jie...o jie tuokiasi... Aš apėjau ją ir išbėgau.