Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.24

''Šou prasideda...''-šnabžda Betanė.

Aš krentu ant kelių priešais visus svečius, sėdinčius ant kėdžių. Jie, tikriausiai, nepastebėjo, kad Betanė tik ką įsmeigė peilį į mano tėtį. Absoliučiai visi dabar žiūrėjo tik į mane ir Keviną. Tuo metu, aš pasisukau link namo durų, jos prasidaro ir pro jas pradeda riedėti invalido vežimėlis, ir aš matau Amandą.

-Amanda...

Staiga, už nugaros girdžiu Keviną sakantį: ''GULKIS!''

Dabar visu kūnu krentu ant žemės, o paskui girdžiu daugybę šūvių. Pakėlusi galvą, matau kaip į svečius milžinišku greičiu skrieja daugybė kulkų. Vienas po kito, visi svečiai, sėdėję ant baltų kėdžių krenta nuo jų. Nėra šansų, kad kažkas gali būti gyvas. Pažiūrėjusi dar toliau matau, kaip mano tėtis krenta ant žemės ir bando sustabdyti kraują iš pilvo. Betanė nueina nežinoma kryptimi. Pasisukusi atgal link durų, Amandos nebematau. Šūviai vis dar tęsėsi. Kevinas prišliaužė arčiau manęs ir pasakė, kad reikia pasislėpti name ir pabandyti prisiskambinti kam nors. Mes persivertėme ir tokiu būdu nušliaužėme iki namo sienos. Atsistojus šalia jos, pamačiau tokį vaizdą: Kraujo upeliai teka visur, kėdės buvusios baltos, nusidažę raudonai, vieta, kurioje turėjo vykti nuostabios vestuvės buvo suniokota.

Dauguma pakviestų į vestuves svečių jau buvo mirę. Jie gulėjo savo kraujo balose. Negalėjau patikėti, kad viskas prasidėjo per naują. Negalėjau patikėti, kad viskas čia ir pasibaigs. Matau kažkokią moterį, kuri bando nušliaužti iki miško ir jai prašauta koja. Aš padaryčiau viską, kad dabar jai padėčiau, bet bijau dėl savo pačios gyvybės. Kas jeigu pataikys į mane?

-Lucy, reikia kuo skubiau bėgti į namą!

Aš pratylėjau.

-LUCY!!!

Staiga nusprendžiau, kad vis dėlto aš išgelbėsiu tą moterį. Atsistoju ir pradedu bėgti. Bandžiau peršokti tas didžiules kraujo balas ir galvojau, kad tik nepaslysčiau ir nenukrisčiau.  Pradedu ir vėl girdėti šūvius ir šoku už krūmo, kur ir randu tą moterį.

-Dieve, kas vyksta? Kas visą tai surengė?

-Mums reikia gelbėtis... koks Jūsų vardas?

-Rebeka...aš...Rebeka

-Gerai, Rebeka, dabar aš pabandysiu padėti jums nueiti iki saugios vietos, bet Jūs turėsite daryti viską taip, kaip aš pasakysiu. Supratot mane?

-Taip...taip...aš supratau...

Iškišusi galva iš už krūmo, pamačiau Meri, esančią ant stogo.

-Velnias...

-Kas? Kas nutiko?

-Ji taikosi į mus!

-Kas ji?

-Nėra laiko aiškinti, reikia bėgti!

Padėjau Rebekai atsistoti ir mes pasileidome bėgti. Ji turėjo rimtą žaizdą kojoje, bet buvo matyti, kad ji dega noru išgyventi. Ji tikriausiai turi vaikų, kurie laukia namie ir aš noriu padaryti viską įmanoma, kad ši moteris grįžtų namo.

Mes sugebėjome nubėgti iki namo. Aš, Kevinas ir Rebeka įėjome vidun ir supratom, kad pavojus tiesiai virš mūsų.

-Rebeka, mums reikia tave paslėpti. Kevinai, padėk jai. Aš turiu rasti Amandą!

Palikau Keviną su Rebeka ir nubėgau ieškoti savo geriausios draugės. Jos ieškojimas neužimė labai daug laiko: ji slėpėsi po laiptais, dar ir invalido vežimėlyje. Kai tik aš ją radau, pamačiau jos žvilgsnyje baimę.