Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.19

Kai tik išbėgau iš laiptinės, atsitrenkiau į Keviną:
-Lucy, ar viskas gerai?
-Taip...Tikriausiai...Aš nežinau...-labai stipriai buvau susinervinusi ir nesuvokiau nieko kas šiuo metu vyksta su mano gyvenimu.Kevinas mane apkabino.
-Kevinai, aš tiesiog nežinau, kaip aš visą tai išgyvensiu... Amanda išvažiuoja, greit mamos mirties metinės ir dar tėtis tuokiasi su ta pasaulio bamba.
-Ką?
-Taip...Aš tiesiog...Dieve,tiek visko vyksta ir aš taip dėkinga likimui, kad jis man davė tave.

Pakėliau galvą nuo jo peties ir pažiūrėjau jam į akis:

-Prižadėk man kad niekada manęs nepaliksi... prižadėk, kad visada būsi su manimi.

Jis pažiūrėjo į mano akis ir atsakė:

-Aš pažadu, Lucy.

Tuomet mūsų lūpos susiglaudė trumpam bučiniui. Kevinas , šiuo metu buvo vienintelis žmogus pasaulyje, kuriuo galiu pasitikėti...

-Nuvežk mane pas Amandą. Prašau.
-Žinoma. Sėskis į mašiną!

Būtent tokiais momentais aš šypsausi. Aš su žmogumi, kuris man patinka, kuris man rūpi. Aš su žmogumi, kuris manęs nepaliks. Aš galiu juo pasitikėti ir tai pats geriausias jausmas, koks tik gali būti.

Mes atvažiavome pas Amandą, bet niekas neatidarė durų. Mes skambinome į duris maždaug 15 kartų ir aš jau tiek pat jai skambinau į telefoną. Takeliu ėjo kaimynė,vedžiojanti šunį, pažiūrėjo į mus ir pasakė:

-Jeigu ieškote Thompson'ų šeimos, veltui... Jie išvažiavo į oro uostą maždaug prieš 30 minučių, čia toks skandalas buvo naktį, aš beveik apkurtau pas save namie.
-Atleiskite, jūs įsitikinusi, kad jie išvažiavo į oro uostą? Jie pirko bilietą rytojui...
-Nu, o kur daugiau jie galėjo išvažiuoti su lagaminais ir taksi?
-Velnias...

Paiimiau Keviną už rankos ir mes nubėgome iki mašinos. Kodėl Amanda išskrenda šiandien? Netgi jeigu taip ir yra, kodėl ji man nieko apie tai nepasakė? Sėdome į mašiną ir nuvažiavome link oro uosto. Važiuojant ten aš vis bandžiau prisiskambinti Amandai, bet viskas, ką girdėdavau telefone tai buvo operatorius, kuris sako, kad su abonentu nėra galimybės susisiekti.

Mes privažiavome oro uostą didžiuliu greičiu, nes aš bijojau, kad mes nespėjome. Aš iššokau iš mašinos dar prieš tai, kai ji pilnai sustojo. Mačiau eiles žmonių stovinčių prie registracijos, akimis ieškojau Amandos. Dieve, na kur gi ji? Bėgioju po visą oro uostą bandydama pamatyti pažįstamą veidą. Bėgu tai šen, tai ten ir Kevinas vos spėja paskui mane. Pabėgu dar pora metrų į priekį, staigiai apsisuku ir pamatau Amandą invalido vežimėlyje. Staigiai pribėgau prie jos ir apkabinau.

-Galvojau jau nespėjau......! Kas yra? Kodėl tu man nieko nesakei?
-Mano tėvai nenori, kad aš būčiau su tavimi...
-Ką?Kodėl?
-Nuslinkau nuo jų trumpam, nes puikiai žinojau, kad tu atvažiuosi. Jie atėmė mano telefoną... Lucy, atleisk...
-Bet kodėl būtent dabar? Kodėl jie uždraudė bendrauti būtent dabar?
-Jie tikriausiai keršija už skausmą. Tą skausmą, kurį jie išgyveno, kol jų dukrelė-invalidė buvo komoje.

Aš verkiu per daug dažnai. Nekenčiu savęs dėl to, bet tokioje situacijoje ašarų sulaikyti nesugebėtų niekas.

-Amanda...myliu tave...

Aš vėl ją apkabinau.

-Lucy, mes dar pasimatysime. Praeis laiko, tėvai nusiramins, bet turi man pažadėti, kad pribaigsi tą prakeiktą gyvenimo kalę! Pažadėk man, kad ta bjauri, gyvenimo traumuota žmogžudė sumokės už viską, ką mums padarė!
-Aš pažadu...
-Ai,ir dar, giliai atsikrenkšk ir spjauk didžiulį, bjaurų skreplį jai į veidą nuo manęs!

Tada nusišypsojau. Nusišypsojau su ašaromis akyse. Kodėl viskas taip neteisinga? Kodėl mums tenka atsisveikinti su tais, su kuriais tiesiog nenorime to daryti?

-Kada tavo skrydis?
-Praėjome registraciją ir turėtumėm būti prie lėktuvo maždaug už 15 minučių,tėvai sėdi kavinėje,aš pasakiau, kad noriu pabūti viena...
-Galiu dar pabūti su tavimi bent 5 minutes?
-Gal išeikime į  lauką, aš surūkysiu cigaretę, o jūs, chebra, pastovėsit šalia?
-Eikim...

Amanda privažiavo vežimėliu prie Kevino ir paprašė jį pasilenkti prie jos:
”Saugok ją. Dabar ji tavo. Prašau tavęs, tegul ji būna saugi.”

-Aš tikrai ją saugosiu, - atsakė Kevinas jai.

Po šito, mes visi išėjom į lauką. Kevinas paėjo kiek toliau ir paliko mus vienas. Tai taip keista matyti rūkantį žmogų, invalido vežimėlyje.

-Lucy, aš tikiuosi tu žinai, kad tu visam laikui liksi mano geriausia draugė?

Na štai ir vėl. Ašaros.

-Žinau.

Aš paiimu Amandą už rankos. Amanda įtraukia dūmų į plaučius, paskui išpučia.

-Amanda, tai juk tu radai mano tėtį...Tiesa?
-Taip, tai buvau aš...

-Bet kaip?

-Lucy, 21 amžius... Nemanau, kad tavo tėtis būtų pakeitęs pavardę, o nuotrauka, kuri buvo laiške yra patalpinta albumuose, jo facebook'o paskyroje...

Iš tikrųjų aš buvau jai labai dėkinga dabar.

-Amanda, paskambink man iškart kai tik galėsi... Supratai?
-Supratau!Myliu tave!

Mes apsikabinome jau...paskutinį kartą. Abi apsiverkėme. Nenorėjau tuo tikėti.

-Viskas bus gerai!-sako ji man.
-Viskas bus gerai...-atsakau jai.

Kaip aš nemėgstu atsisveikinti. Jeigu aš jos daugiau nebepamatysiu. Jeigu jos tėvai izoliuos ją nuo manęs... Matau, kaip Amanda tolsta nuo manęs, mojuodama man. Tuomet prieina vienas iš oro uosto darbuotojų ir padeda jai judėti, veždamas ją. Jau nebematau jos. Atrodo ji pasuko į kairę. Kevinas mane apkabino ir ašaros pradeda riedėti mano skruostais vėl. Amanda, aš tave myliu...

Kevinas parvežė mane atgal iki namų ir paklausė ar man ko nors nereikia...aš atsakiau, kad ne. Kad noriu tiesiog pabūti viena. Mes pasibučiavome.
Aš lipu laiptais ir kaip visuomet ausinėse groja kažkokia liūdna daina apie dingusią meilę, bet tokio tipo dainos - vienintelės dainos, kurių noriu klausyti. Atidarau buto duris ir matau tėtį imantį iš baro butelį vyno.

-Ooo,Lucy, grįžai! Kaip ten Amanda?

Aš patylėjau pora sekundžių, o tada atsakiau, vėl jausdama, kad artėja ašaros:

-Ji išskrido. Ką tik...

Tėtis padėjo butelį ant stalo ir pribėgo prie manęs. Jis mane apkabino taip stipriai, kaip tik galėjo ir būtent dabar, tėčio glėbyje jaučiausi saugi...

***
Tuo metu nežinomoje vietoje

-Maaaaama, mes dar ilgai slėpsimės?
-Eidanai, nusiramink mums beliko tik užbaigti visus reikalus, o tada išvažiuosime toli,toli!
-Kaip ten mūsu planas?
-Viskas vyksta taip, kaip buvo apgalvota! Absoliučiai!
-Tu įsitikinusi, kad šį kartą viskas pavyks?
-Mažyli,užsičiaupk, ir niekada neabejok savo motina...Galima sakyti, kad mūsų masalas jau užkibo... Žuvytė bus sugauta ir lėtai, maloniai nužudyta, o vėliau gal ir sušerta kokiam nors žvėriukui...