Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.8

- Man taip baisu...
-Amanda? Kur tu? - garsus aidas pakartojo mano šiuos žodžius .
- Čia aukštai...

Viskas aplink mane buvo balta. Aš apsisukau, bet už manęs nieko nebuvo. Aš kartojau Amandos vardą, tačiau atsakymo nesulaukiau. Aš bėgau į niekur. Aš tiesiog norėjau kažką pamatyti.

-Aš krentu...- tai vienintelis dalykas, kurį išgirdau iš Amandos prieš atmerkiant akis.

Mane prabudino garsas kažkokio tai nukritusio daikto apačioje. Kalendorius rodė 16 gruodžio. Aš pasiklojau lovą ir nusileidau į apačią. Apačioje nieko nebuvo. Greičiausiai aš tiesiog prabudau nuo užsitrenkusių durų, nes teta kažkur išvažiavo.

Šiandien prasidėjo atostogos ir dėl to aš tiesiog tingiai sėdėjau namie. Staiga man į galvą šovė mintis aplankyti Džiulę. Po to įvykio praėjo pusantro mėnesio o jos koja dar vis gipse.

Pamenu tą dieną kaip vakar: visur aplink policija, greitoji pagalba, o nekvepuojantis Džiulės kūnas guli ant akmeninio tako, bet ji ačiū dievui išgyveno. Pamenu kaip atvažiavo pareigūnas Mouri ir pamatęs mane su Amanda tiesiogine to žodžio prasme neteko žado. Jis pamanė, kad vėl vyksta tas pats, bet mes žinoma pasakėm, kad važiavom pro jos namus ir pamatėm ją pasikibusią ant vamzdžio. Kaip mane užknisa viską šitą slėpti. Galbūt man ir reikia policijos pagalbos, bet aš nenoriu jų čia įvelti. Aš suprantu, kad Džiulė vos nemirė, bet ji gyva ir aš pažadu, kad mes ją saugosim. Ji dabar su mumis įklimpusi šitame mėšle. Ji žino beveik tiek pat kiek ir mes. Išskyrus istorijas apie mano "tėčius".

Po to įvykio su Džiule mes su Amanda nusprendėme grįžti į tą namelį užmiestyje, kuriame mus užpuolė, ir kuriame man peršovė koją. Jame buvo tuščia, greičiausiai žudikas išsinešė viską ką įmanoma, nes galvojo, kad mes iškvietėme policiją. Nei kraujo, nei antspaudų, nei nešvarių batų pėdsakų, nebuvo absoliučiai nieko. Mane kankino klausimas " Kas apsimetinėjo mano tėvu?", taip pat klausimas "Kur mano tikrasis tėvas?". Aš buvau kažkur mintyse užstrigusi ir negalėjau rasti išėjimo.

Vakar ,15 gruodžio, po mėnesio tylos maniakas davė žinią apie save:
" Nu viskas, mano planas paruoštas. Aš viską apgalvojau iki pačios mažiausios smulkmenėlės. Iki pačio paskutinio tavo įkvėpimo. Iki tavo mirties."

Po šio pranešimo aš supratau, kad labai greitai susitiksiu su žudiku akis į akį ir tai bus paskutinis kartas kai aš jį pamatysiu, nes gyvas liks tik vienas iš mūsų. Ir viskas kas man beliko daryti tik laukti. Ruoštis viskam ir laukti.

Dabar 11:46 ir aš važiuoju pas Džiule su kava. Mes gana suartėjom per šį laiką ir negalima sakyt, kad Amanda nepavydi. Mes su ja nustojome kalbėtis telefonu taip dažnai, kaip anksčiau. Nesakysiu, kad viskas taip apleista, kaip buvo vasarą, bet aš jaučiu šiokią tokią įtampą tarp mūsų. Staiga suskamba telefonas ir ką jūs galvojat, ogi skambutis nuo jos:

-Sveika, kaip tu?- klausia ji.
-Dieve, Amanda, aš taip džiaugiuosi, kad tu man paskambinai.
-Nes pati man paskambinti nesugalvojai, o gal aš tiesiog pertraukiau tavo pokalbį su Džiule?
-Amanda, prašau nepradėk...
-Paskambinau tau, kad pasakyčiau, jog šiandien pas tave neatvažiuosiu, turiu reikalų, sėkmės.

Ji greitai numetė ragelį. Štai dabar įtampa tarp mūsų tikrai jaučiasi. Dieve, kokiam gi aš mėšle...

Pradėjo snigti. Keliai ir taip buvo slidūs ir dar tokia pūga visą langą apsninga. Dieve, nu kodėl būtent dabar. Aš atvažiavau pas Džiulę, o ji buvo begalo laiminga mane matydama. Aš jaučiausi tikrai kalta dėl to, kad mažiau laiko praleidžiu su Amanda, bet jeigu jau ji mane "pasiuntė" aš neturiu kitos išeities.

***

Amanda važiavo į mokyklą.  Taip prasidėjo žiemos atostogos ir niekas nesuprato kodėl ji ten važiavo, bet kadangi šie mokslo metai jai yra paskutiniai, o Amandai su spėjimu laiku ateiti į pamokas buvo ne kas, direktorius pasiūlė jai šiek tiek pasimokinti papildomai ir taip pat padaryti biologijos projektą. Ji važiavo į mokyklą su labai nepatenkintu veidu, greičiausiai dėl to,nes susipyko su Lucy. Pūga vis stiprėjo ir vis labiau užpustydavo visus namus, gatves, medžius.

Amanda privažiuoja iki mokyklos ir vos, vos suranda vietą kur normaliai  pastatyti mašiną, nes visur pilna sniego kalnelių. Ji išlipa iš mašinos ir eina link mokyklos. Tuo metu prie mašinos prieina kažkoks nepažįstamasis...

***
-Kaip tavo koja? - klausiu aš Džiulės.
-Gydytojas pasakė, kad kitą savaitę jau nuims gipsą!
-Tai labai gerai.
- O kur Amanda?
-...Ai.... Ji sakė turi reikalų, aš nežinau kokių...

Džiulė nukreipė savo žvilgsnį į mane ir su gailesčiu akyse pasakė:

- Aš viską gadinu, argi ne taip?
-Ką? Žinoma ne. Neprisigalvok.
- Aš matau! Po to įvykio, mes pradėjom labai daug bendrauti ir aš matau kaip jūs po truputį vis tolstat viena nuo kitos...

Iš vienos pusės ji buvo teisi, bet kam ji man visą tai sako?

-.... Aš labai dėkinga tau už tai, kad išgelbėjai mano gyvybę, bet tai nereiškia, kad tu turi vis dar rūpintis manimi. Aš tau visą gyvenimą liksiu skolinga, bet dabar tu reikalinga Amandai, o ne man.

Aš tyliai nieko nesakydama, pasižiūrėjau į Džiulę ir nusprendžiau, kad man reikia dabar su Amanda pasimatyti.

-Aš turiu su ja dabar pasimatyti, tik aš neįsivaizduoju kur ji yra.
- Man su ja direktorius siūlė papildomai pasimokinti per atostogas, bet aš negaliu dėl kojos, todėl aš eisiu kitą savaitę, o Amanda turėtų būti ten būtent šią savaitę.
-Tu man labai padėjai, ačiū!
-Tai mažiausia ką galiu padaryti, po to, kai tu manimi šitaip rūpinaisi. Beje pamokos turėtų būti nuo 12 iki 17.
-Didelis ačiū tau! Aš užvažiuosiu pas tave pagal galimybes vakare. Gerai?
-Geriau rytoj, nepamiršk... Pas tave bus Amanda.

Džiulė buvo visiškai teisi, šitiek metų pradraugavę ir visko tiek ištvėrę mes negalim taip greitai nutraukti draugystės.

Aš išėjau iš Džiulės namų ir norėjau važiuoti link mokyklos, tačiau prisiminusi, kad Amandai dabar pamokos supratau, kad man nėra tikslo ten važiuoti.

***
Sutemo ir aš pamaniau, kad laikas važiuoti. Viskas ką dariau iki išvažiavimo tai tiesiog sėdėjau ir skaičiau knygą, nors dar paruošiau pietus Meri, kad ji atsikeltų ir iškart pavalgytų. Taip aš vis dėlto rūpestinga.

***
Amanda išeina iš mokyklos pastato ir eina link mašinos. Pūga jau senai baigėsi ir aplink viskas buvo akinančiai gražu. Dangus toks "švarus", kad jame galima įžiūrėti kiekvieną žvaigždutę. Lauke buvo minusas tad Amanda greitai įsėdo į mašiną.

***
Lucy išvažiavo ir norėjo užtikti Amandą išeinančią iš mokyklos. Laikrodis rodė 16:42, o iki mokyklos važiuoti 10 minučių.

***
Amanda spaudžia gazą ir išvažiuoja į gatvę. Gatvėje nebuvo nieko,atrodė, kad visas miestas išmirė, todėl Amanda, nesustojo, tiesiog važiavo. Gatvės buvo tuščios, tačiau slidžios ir Amanda žino, kad jai nereikėtų viršinti greičio, bet vis dėlto nekreipdama dėmesio į jokius ženklus ji spaudžia gazą ir važiuoja apsnigtomis gatvėmis.

***
Aš bandau saugiai nuvažiuoti iki mokyklos, kaip staiga pamatau prieš save mašiną, kuri važiuoja gana greitai. Dar pusė minutės ir aš pradedu suprasti kieno tai mašina.  Mus skiria tik sankryža tarp šviesoforų. Tai buvo Amandos mašina, ir pati Amanda tik dabar pradeda suprasti, kad nebegali kontroliuoti savo mašinos  ir ne dėlto, kad buvo slidu ar tamsu...o dėlto, nes jos stabdžiai tiesiog neveikė. Aš norėjau jai pasignalinti, kad ji atpažintų mano mašiną ir sustotų, bet tada aš pajaučiau, kad kažkas ne taip. Aš sustojau šviesoforui užsidegus raudonai šviesai,o Amandos mašinai iki jo liko apie 30 metrų iš kitos pusės. Aš supratau tai, kad ji nesiruošia sustoti, dėlto, kad tiesiog negali.
"Kas čia vyksta? - tai viskas ką Amanda gali šiuo metu pasakyti. Artėjant link sankryžos, ji greitai suka į kairę, manydama, kad tai padės.

Tačiau tai nepadėjo.

Viskas ką galėjau matyti tai, kaip mašina priešais mane sankryžoje apsiverčia du kartus. Aš kuo puikiausiai suprantu ir matau, kad tai Amanda.

Ne... To negali būti...