Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.6 dalis

Mes privažiavome ligoninę su nerealiai dideliu greičiu. Amanda iššoko iš automobilio ir nubėgo į vidų link seselių. Reikia padaryti taip, kad teta nesužinotų apie tai , kad man prašauta koja, bet ji žinoma vistiek pastebės, kad aš kraujuoju. Svarbiausia tai, kad ji čia neatvažiuotų .

Man traukia kulką iš kojos. Kaip skauda. Argi neturėčiau gauti narkozės? Aš sukandau dantis ir galiausiai jie šiaip ne taip ją ištraukė, po to gydytojas kažkuo patepė mano žaizdą, patikrino ar nėra kokios vidinės infekcijos ir galiausiai perrišo.

Kai tik aš grįžau namo, o tada jau buvo pusė 4 ryto aš iškart nuėjau į dušą, vėliau už namo sudeginau savo džinsus, megztinį ir maikę, kad niekas nepamatytų. Teta turėjo grįžti iš darbo 7 ryto. Ji dirba medicinos sesele, naktinę pamainą, bet ačiū Dievui netoje ligoninėje į , kurią mane nuvežė Amanda. Kita ligoninė yra 20 minučių kelio nuo čia dar ir kitoje pusėje nuo mūsų miesto.Tiesiog anksčiau teta gyveno kitame mieste ir aš iki šiol nežinau kodėl ji atsikraustė čia. Su jos senuoju namu lyg ir buvo viskas gerai.

Aš nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau į lovą bandydama užmigti ir pilnai užmiršti šią naktį.

***
Kur aš? Aplink naktis ir visur sniegas.

-EI! Kas nors?!

Iš niekur atsiranda Amanda:

-Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi...

-Amanda? Kas nutiko?

-Nutiks kažkas siaubingo... Aš nežinau ką man daryti...

-Kas nutiks? Kam?

-Kaip man skauda... Aš nejaučiu kojų, man taip šalta... Padėk.

-AMANDA!

Staiga prabundu. Kas tai buvo?

Sapnas. Tai tik sapnas. Laikrodis rodė 12:43 , o man labai skaudėjo koją . Aš atsisėdau, persirišau sau koją per naują ir nusileidau į apačią pasidaryti sau pusryčių... Na gal pietų. Visą laiką aš galvoju apie tą naktį: vadinasi tas žmogus ne mano tėtis, ir jį privertė juo apsimesti. Kas? Kokiu tikslu? Kodėl? Kam? Įdomu ar aš išvis sužinosiu kadanors atsakymus į šiuos klausimus?

Sekmadienis. Tokia nuobodi diena, o baimės jausmas manęs iki šiol neapleidžia ir aš susimąstau ar man tikrai geriau viską slėpti ar geriau pasakyti policijai. Galvoje tikra košė ir dar prisiminiau sapną. Kitas žmogus jau senai būti pabaigęs savo gyvenimą savižudybe tai kodėl aš dar laikausi?

Aš išsikepiau sau kiaušinienės. Greita ir lengva. Aš niekada nemėgau gaminti todėl dažniausiai ją ir valgydavau.

Prieš sėdant prie stalo aš paskambinau Amandai, tačiau ji nekėlė ragelio. Tikriausiai dar miega. Matau, kaip Meri nusileidžia laiptais žemyn apsivilkusi chalatą ir apsimiegojusiu veidu.

-Labas rytas - sakau aš jai.

-Labas, labas... Kaip tu?

-Normaliai tik kažkodėl labai pavargusi.

-Dabar supranti ką reiškia man pramiegoti visą dieną po darbo! Kaip tu po vakar? Bjaurybė vis dėlto tas Kailas...

-Taip jau... Bjaurybė.

- Įdomu kas jį nužudė ir kam?

-Meri aš nelabai noriu kalbėti apie tai...

-Aš suprantu, atleisk...

-Kodėl tu taip anksti atsikėlei?

Galvodama atsakymą į ši klausimą ji šiek tiek sumišo , bet galiausiai atsakė:

-Jauna pora nori atvažiuot ir apžiūrėti tavo mamos namą.

-KĄ?!

-Mieloji...

-TU PARDUOSI TĄ NAMĄ?

-Lucy, paklausyk, man neužtenka pinigų , kad mokėčiau už du namus. Ten vistiek niekas negyvena...

-Bet juk tai mano mamos namas...

-Mieloji aš viską suprantu, bet dabar aš nepačioje geriausioje piniginėje padėtyje ir vienintelė išeitis dabar yra parduoti tą namą.

Mano akyse pradėjo kauptis ašaros kai aš pradėjau suvokti, kad jeigu Meri parduos tą namą tai visi atsiminimai iš ten išnyks, aš daugiau negalėsiu ten ateiti su ja pasišnekėti dviese kai man bus blogai. Tas namas yra beveik viskas kas sieja mane ir mano mamą po jos mirties.

-Mieloji suprask mane, aš neturiu kitos išeities...

Aš greitai atsistojau, nubėgau į koridorių, pasiėmiau megztinį ir išėjau iš namo. Ilgai negalvojus aš išsikviečiau taksi ir nuvažiavau į mano, mano ir mamos senąjį namą.

Ten dar vis po kilimėliu prie durų gulėjo atsarginiai namų raktai. Įėjus į vidų aš vis dar galėjau jausti nuostabių mamos kvepalų kvapą. Aš įsivaizdavau lyg nieko nebūtų įvykę. Lyg mama viršuje tiesiog vis dar miega, nes vakar vėlai naktį grįžo iš klubo, bet giliai viduje aš jaučiau, kad ji jau nebe su manimi.

-Mama kodėl palikai mane...

Mano akys vėl pradėjo ašaroti. Aš atsisėdau šalia laiptų ir apsiverkiau.

''Aš taip tave myliu. Niekada tavęs nepamiršiu..."

Aš nusprendžiau užlipti į viršų. Aš nuėjau į mamos kambarį ir tiesiog užsimaniau pasilikti ten visam laikui. Ant žemės buvo dėžės su visais jos daiktais. Aš pradėjau jas visas peržiūrinėti iš eilės, anksčiau aš jų taip įdėmiai neapžiūrinėjau, bet šiandien nusprendžiau pabūti su mama ilgiau nei įprasta. Vienoje iš dėžių buvo nuotraukos: iš išleistuvių ir iš paprastų vakarėlių. Dieve kokia gi ji buvo graži. Jos šypsena buvo kažkas tobulo.

Dėžės dugne buvo laiškas, kuris buvo apklijuotas širdelėmis. Įdomu nuo ko gi mano mama gaudavo meilės laiškus. Jis buvo įdėtas į jau kažkada praplėštą voką, iškart buvo aišku, kad jis buvo skaitytas. Pažiūrėjus į datą aš pamačiau, kad jis buvo išsiųstas gegužės 12 , bet šiais metais, prieš mėnesį kaip mirė mano mama. Adreso ant laiško nebuvo, o jame buvo parašyta štai kas:

" Brangioji Kara, aš nemačiau tavęs 15 metų, ir aš esu įsitikinęs , kad tu nenori manęs nei matyt, nei girdėti, bet mane ištiko rimtos problemos. Tai liečia jus visus. Man atrodo tau su Lucy gresia pavojus. Atrašyk man kaip galėsi greičiau. Aš myliu tave.

Tavo Driu. Be "E" ir "N".

Tai svarbu."

Laiške buvo nuotrauka, kurioje buvo mama, aš maždaug pusantrų metų ir tikriausiai mano tikras tėtis. Tas laiškas man sukėlė šiokį tokį šoką. Apvertus nuotrauką pamačiau, markeriu nupieštą širdelę. Aš vėl pažiūrėjau į savo tėtį nuotraukoje. Nėra nei mažiausio panašumo su tuo žmogumi, kuris sakė esąs mano tėtis. Jeigu taip reiškia mano tikrasis tėtis vis dar gyvas. Ir jis žinojo, kad mano mamai gręsia pavojus.

Aš išgirdau kaip apačioje užsitrenkė durys. Name kažkas yra...