Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.17

Kai vėjas papūtė šiek tiek stipriau, uždangalas, kuriuo buvo uždengtas kūnas pasikėlė ir aš pamačiau jį... mirusį pareigūną Mouri...

- Kevinai! Sustabdyk mašiną! - garsiai sušukau aš jam.
-Mums ten negalima. Lucy, kas yra?
- Aš pažistu tą žmogų! Stabdyk!

Kevinas spaudžia ant stabdžių, aš iššoku iš mašinos ir bėgu įvykio link. Mane sustabdo policininkas.

-Praleiskite mane! Aš jį žinau! Tai juk Mouri? Kas pogalais nutiko?!

Policininkas paiimė mane už rankos ir nusivedė toliau.

-6 peilo dūriai į pilvą ir 4 į nugarą. Greičiausiai mirė iš kart po 5-ojo dūrio. Viskas įvyko maždaug prieš vidurnaktį. Jo kūną rado tiesiai ant kelio.
- Dieve mano...

Viduje savęs paklausiau ”Kodėl?” ”Kuo kaltas Mouri?” ir aš net nežinojau ar turėčiau šitoje situacijoje kaltinti Eidaną ir Meri. Kevinas atidaro mašinos dureles ir kviečia mane atgal. Aš akmeniniu veidu įsėdu į mašiną, bet dabar jau prašau vešti mane atgal į ligoninę.

-Kevinai, prašau...
-Gerai, važiuojam atgal.
-Ačiū tau,- aš paiimiau jį už rankos ir pažiūrėjau į jo akis. -Ačiū tau už viską, iš pradžių tu išgelbėjai man gyvybę ir dabar man taip pat padedi, ačiū!

Kevinas pažiūrėjo į mane vietoj atsakymo ir mes pajudėjome link ligoninės.

Aš einu baltu koridoriumi, kad grįžčiau atgal pas Amandą į palatą ir tada matau, kaip link manęs bėga gydytojas:
-Lucy! Lucy, ji atsigavo!
-Ką?
Aš pasileidau bėgti link tos palatos ir pribėgusi per atidarytas duris pamačiau Amandos tėvus ir ją pačią... atmerktomis akimis. Aš jaučiau, kad tuoj apsiverksiu, tačiau nenorėjau tų ašarų sulaikyti. Aš mačiau džiaugsmą Amandos tėvų veiduose. Aš nenorėjau iš ten išeiti, aš norėjau tiesiog būti šalia mano geriausios draugės.

Po 3 mėnesių

Kovas. Sniego nebėra ir aš jaučiu, kaip artėja šiltos pavasario dienos. Lauke temperatūra jau siekė 20 laipsnių ir aš ėjau į mokyklą su paprastu švarkeliu. Aš visai nesimokiau. Aš nedariau namų darbų... gal tai dėl to, kad aš nesugalvojau noro per Kalėdas? Aš, Amandos tėvai, Amanda, mano tėtis ir Betanė atšventėme Kalėdas tiesiog palatoje...Ne! Aš nesiskundžiu...aš net laiminga! Aš buvau su savo artimaisiais, o Amanda man buvo pati geriausia dovana. Vėliau atvažiavo Kevinas ir mes važinėjomės po naktinį miestą, man atrodo mes tada pasibučiavome pirmą kartą. Aš buvau girta.
Paskui aš jį ignoravau labai ilgą laiką,kol mes nesusitikome mokykloje ir visko neaptarėme. Aš lyg ir atstūmiau jį, bet po to ir pati įsimylėjau. Galiausiai mes ir vėl pradėjome bendrauti ir susitikinėti, ir štai mes čia - draugaujame beveik 2 mėnesius.

Šiandien ketvirtadienis, bet mane džiugino mintis, kad už 2 dienų atostogos, nors... koks man skirtumas? Aš juk ir taip nieko mokykloje neveikiu. Prieš mokyklą norėjau užsukti pas Amandą, aš dabar visada taip darau. Jūs neįsivaizduojate ką ji turėjo išgyventi per šiuos tris mėnesius. Po švenčių Amanda pragulėjo ligoninėje dar 3-4 savaites. Paskui ji išėjo iš mūsų mokyklos ir gavo- namų mokymą. Ir tai dėl to, kad ji daugiau negalės vaikščioti. Negalės. Niekada. Aš jaučiuosi kalta dėl to, aš kiekvieną naktį galvoju, kad aš sugadinau jai gyvenimą.

Tėtis mane nuveža iki jos namo, mane šiltai pasitinka jos tėvai ir sako, kad Amanda jau laukia manęs. Aš pakylu laiptais ir įeinu į jos kambarį. Stebiu, kaip priešais atidarytą langą stovi invalido vežimėlis ir Amanda rankoje laiko cigaretę.

-Amanda....
-Ooo, Lucy, labas...
-Na kaip tu?- aš priėjau dar arčiau jos ir atsisėdau ant palangės.
-Taip pat,kaip ir vakar... ir užvakar... ir užužvakar.
-Tėvai žino, kad rūkai?
-Jie man uždraus? Lucy, pažiūrėk į mane! Man jau nesvarbu, niekas nepablogins to, kad aš jau esu invalidė!
-Amanda, bet tai nepabaiga, tai nereiškia, kad gyvenimas prarastas.
-Tau lengva kalbėti, o aš netgi negaliu nusileisti laiptais vandens stiklinės pasiimt.

Jaučiau, kaip akyse lėtai pradėjo kauptis ašaros. Aš ir įsivaizduoti negalėjau, kad man taip bus gaila Amandos. Aš ją myliu...

-Aš turiu vieną naujieną...- lėtai sako ji.
-Kokią naujieną?

Amanda tyli porą sekundžių ir matau, kad jai taip pat pradeda kauptis ašaros.

-Tėvai nupirko bilietus į Los-Andželą ir mes išvažiuojame ten šeštadienį.
-Bet juk tai puiku, ko verki?
-Visam laikui...

Aš porą sekundžių patylėjau, paskui mano akys pradėjo bėgioti po kambarį bandydamos sulaikyti ašaras.

-Kkkaip?Kodėl?
-Pradžiai apsistosime pas mano dėdę... ten daug profesionalių gydytojų... Jie turi man padėti ir dar tėvai mano, kad čia yra nesaugu. Mes išvažiuojame.

Aš neįsivaizdavau,kaip aš būsiu čia be jos. Aš tiesiog neįsivaizdavau.