Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.9

-Man viskas gerai, galite mane tiesiog nuvežti namo? - sako Amanda policininkams.
- Jūs įsitikinusi?
- Taip! Aš iššokau iš mašinos prieš tai, kaip ji apsivertė. Man viskas gerai.

Į įvykio vietą atvažiavo Amandos tėvai ir išsivežė ją namo.
***

Kai tik apsivertė Amandos mašina aš paskambinau 112 ir pribėgau prie mašinos, tačiau Amandos joje nebuvo. Pasirodo ji gulėjo 10 metrų nuo jos. Aš pribėgau prie jos, o ji atsistojo lyg nieko nebuvo.

-Lucy? Ką tu čia veiki?- paklausė ji manęs.
- Aš važiavau pas tave...

Aš norėjau ją apkabinti, bet pajaučiau, kad ji nebuvo laiminga mane matydama.

- Kažkas perpjovė tuos stabdžius. Jie nori manęs atsikratyti. JIE NORI MANE NUŽUDYT. AŠ GALĖJAU NUMIRTI KĄ TIK.

Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Mačiau, kaip jos akyse pradeda kauptis ašaros, bet aš ir toliau tiesiog stovėjau vienoje vietoje.

***
Aš grįžau namo ir viską papasakojau Meri.

-Dieve, Lucy, ar tau viskas gerai?

Aš pora sekundžių patylėjau ir tada man prasidėjo panikos priepuolis.

-NE! MAN NE VISKAS GERAI! AŠ NEŽINAU KAS MAN! AŠ TIESIOG NESUPRANTU KAS VYKSTA! KODĖL VISKAS APLINK TAIP PAVOJINGA IR KODĖL MAN BRANGŪS ŽMONĖS MIRŠTA?!

Aš pradėjau verkti. Vėl. Aš niekada nesugebu tiesiog susiimti ir išlikti stipria. Ir niekas nesugebėtų mano vietoje. Meri pradėjo mane raminti ir vėliau aš tiesiog nuėjau į savo kambarį. Aš prabuvau namie apie 10 minučių ir nusprendžiau išeiti pasivaikščioti, manydama, kad gryname ore pasijusiu geriau.

Tik išėjus iš kiemo aš pajaučiau, kad už manęs kažkas yra. Nespėjus pasisukti aš krentu ant žemės nuo smūgio į galvą.

***
-Klausau? - pakelia ragelį Amanda.
-Sveika, Amanda. Čia Meri, Lucy gal pas tave?
- Ne, o kas? Kažkas atsitiko?
- Ji nepasirodė namie nuo vakar vakaro... Aš nesuprantu kur ji galėjo dingti...
-KĄ?
-Aš...aš nežinau, ką man daryti...
-Ponia Higins, aš įsitikinusi jai viskas gerai! Aš jums būtinai paskambinsiu kai tik ką nors sužinosiu.
- Ačiū...

Amanda iškart išvažiavo pas Džiulę tik ne su savo, o tėvų mašina. Buvo maždaug 11 valanda ryto, ir Amanda, kaip įprasta turėjo atvažiuoti į mokyklą 12 valandą, bet dabar ji turi kur kas svarbesnių reikalų.
Amanda skambina Džiulei į duris ir kai tik ji atrakina Amanda įsiveržia vidun.

- Kur Lucy?
-Ką?
-Nuo vakar vakaro ji nebuvo namie, ji ne pas tave?
-Ką? Ne.
-Meri jos ieško, ruošiasi skambinti į policiją taigi jeigu tu žinai kur ji yra geriau pasakyk man dabar.
- Aš neįsivaizduoju kur ji...
-Aš važiuoju jos ieškoti, o tu paskambink man, jeigu ką nors sužinosi!
-Gerai...

Amanda bandė paskambinti Lucy, bet telefonas buvo išjungtas, štai tada ir atėjo momentas, kai ji tikrai sunerimo. Amandai suvibravo telefonas:
" Tavo draugelė pas mane! Ateik ir pasiimk ją! Tik pirmiau surask mane..."

Amanda atsisėdo atgal į mašiną ir važiavo į visas vietas, kur Lucy galėjo būti. Pirmą vieta - jos mamos namas. Durys buvo užrakintos todėl Amanda negalėjo įeiti, tačiau ji abejojo, kad Lucy ten.
Kita vieta - Amandos namelis užmiestyje. Ten taip pat nieko nebuvo. Amandos jausmus dabar buvo labai sunku apibūdinti. Tai pasimetimo ir nesaugumo jausmas,o gal netgi nusivylimo. ''Dieve mano, Lucy, kur tu?'

Ji gauna dar vieną pranešimą:

''Na gerai,duosiu užuomeną. Kaip tu manai, kokioje vietoje dabar nėra daug žmonių? Tu turi laiko iki vakaro. Pabandyk atvažiuoti ten iki 19,o gal netgi ir anksčiau... Jeigu sugebėsi... Lucy tavęs laukia!...'

''ACH TU KALĖS VAIKE! DIEVE MANO, NU KAS GI ČIA VYKSTA!''

Amanda nesiruošė šiandien važiuoti į papildomas pamokas. Lucy jai buvo svarbiau už viską šiuo metu. Ji paskambino į mokyklą ir pasakė, kad parašė žinutę savo mokytojai ir pasakė, kad susirgo, bet rytoj būtinai ateis.

13:47

Amanda vėl nuvažiavo pas Džiulę ir pasakė apie pranešimą, kurį ji šiandien gavo nuo žudiko:

-Aš neįsivaizduoju kur ji galėtų būti! - sako Amanda.                                                                                            -Apie tai galima galvoti visą amžinybę...

Amanda užsižiūrėjo į Džiulės koją.    

   -Tu be gipso? 

-Šiandien aš pirmą kartą jį nusiėmiau... Jau nebetaip ir skauda.

15:12               

Amanda buvo visą šį laiką su Džiule ir ji vėl nusprendė paskambinti Lucy,bet šį kartą telefonas buvo įjungtas. Niekas nekėlė ragelio.

15:54

Gatvėje pastebimai temo ir vėl pradėjo snigti. Amanda sėdėjo sukdama galvą ir suprato, kad laiko lieka ne tiek ir daug,ir tada ji atsistojo ir suriko:

-DIEVE MANO!! AŠ KVAILĖ!BINGO!

-Amanda, kas tau darosi?

-Lucy telefonas jau įjungtas, taip?

-Na taip...

-Vadinasi galima nustatyti kur ji yra dabar su vienos programėlės pagalba.

-Tu žinai jos slaptažodį? Mes ją rasime?

-Aš žinau viską!

Amanda įėjo į programėlę ir prisijungė prie Lucy paskyros.

-Nu...NU?- skubina Amanda Džiulę.                                                                                                                              -Palauk...

 ....                                                                            

...

..

-RADAU!                  

-KUR? KUR LUCY!?

-Rodo, kad ji mūsų mokykloje...

Amanda su Džiule susižvalgė ir Amanda greitai atsistojo ir nubėgo link mašinos.

-AMANDA! AŠ SU TAVIM!

-GREIČIAU!

***

Aš kuo puikiausiai žinojau kur aš randuosi. Aš buvau Ponios Houpman klasėje. Bet klausimas: ''kodėl aš čia?'' neduoda man ramybės. Aš buvau prirakinta antrankiais prie mokytojos stalo ir kad ir kaip aš bandžiau išsilaisvinti man nepavyko. Priešais mane guli pati negyva Ponia Houpman,kuri prieš tai kabėjo virš manęs ir aš jau net nenustebusi. Ji gulėjo kraujo klane , taip pat buvo matyti, kad į jos pilvą buvo durta apie 10 kartų peiliu.

Kai tik aš atsipeikėjau, aš buvau mokyklos rūsyje, bet vėliau kažkokiu būdu mane pernešė į šitą klasę ir pamačius mirusią Houpman, virš manęs viršuje apėmė isterika ir aš pradėjau juoktis, o vėliau verkti. Aš bandžiau išsilaisvinti,bet niekaip nepavyko. Greičiausiai aš visai netekau jėgų... Aš jau buvau praradusi viltį, kad kažkas mane iš čia ištrauks gyvą. Staiga išgirstu, kaip kažkas šaukia mano vardą. Tai buvo Amanda. Ji čia. Ji čia dėl manęs.

Aš bandau surėkti, bet man nepavyksta. Tada supratau, kad man yra kažkas suleista. Negaliu išskleisti nei menkiausio garselio iš savo burnos. Girdžiu garsų šūvį ir riksmą. Tai mano haliucinacijos ar realybė?...