Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

3.

Nespėjus pramerkti akių girdžiu, kaip į palatą kažkas įsiveržia,pakeliu galvą ir matau,kad tai vyras su policijos uniforma. Iš pradžių aš net išsigandau ir pagalvojau,kad aš pagrindinė įtariamoji mano mamos nužudyme,bet po to išmečiau kvailas mintis iš galvos ir pažiūrėjau į policininką, atsisėsdama lovoje.

-Sveika, Lucy, - jis menkai nusišypsojo, apžiūrinėdamas mane. Aš buvau labai apsimiegojus, bet vyras dėl to tikrai nesiruošė išeiti. Aš žiūriu jam į akis ir nieko neatsakinėju. Kalbėti man nesinorėjo visai. Tuo labiau jo klausimai privers baisius prisiminimus vėl ryškiais vaizdais pasirodyti prieš mano akis.

-Aš pareigūnas Mouri, aš vedu bylą apie... tavo mamos nužudymą, - jis kalbėjo neskubėdamas, ir gana tyliai. Policininkas pažiūrėjo į mane, laikydamas pauzę, kad aš bent kažkiek sureaguočiau.

-Aš... aš nežinau ką man daryti, - aš pasirėmiau laisva ranka nuo lašelinės savo galvą taip užsidengdama akis ir slėpdama jas nuo pamokančio ar gailestingo pareigūno žvilgsnio.

-Man reikia užduoti tau kelis klausimus kol tu geros būklės po vaistų.Suprantu tau sunku apie tai kalbėti, bet tu turi padėt mum pasodinti nusikaltėlį už grotų, - aš jaučiau Mouri žvilgsnį į mane, bet nekėliau galvos.- Lucy prašau.

Įkvėpus oro aš atmerkiau akis ir viena ranka numečiau savo tamsius plaukus sau už nugaros. Po kelių sekundžių aš pasilenkiau link stiklinės vandens, kad atsigerčiau porą gurkšnių. Tuo tarpu detektyvas jau pradėjo uždavinėti klausimus.

-Tu matei kas užpuolė tavo mamą? - aš pastačiau stiklinę į vietą ir neigiamai pajudinau galvą. - Kur tu buvai užpuolimo metu?

-Vonioje,valiausi dantis, ruošiausi eiti į lovą. Kai aš užsukau vandenį išgirdau riksmą ir kažkokį lyg ir kritimą. Atrodė,kad kažkas sunkaus nukrito ant stalo.
Toliau aš neatsimenu, - mano skruostais pradėjo varvėti ašaros. Vėl pasidarė skaudu, nepakenčiamai skaudu kažkur viduje. Norėjosi rėkt, nerviškai lakstyti po palatą, viską mėtyti.

-Tyliau,Lucy nusiramink ,- ištarė Mouri ir pabandė mane paliesti.

-Nedrįskit manęs raminti! Jūs man niekas! - aš rėkiau,bandydama atitraukti detektyvo rankas. -Patraukit savo rankas nuo manęs,nelieskite manęs! Aš tiesiog noriu numirti,padvėsti ir išnykti iš šio pasaulio visam laikui! - į mano isterijos priepuolį atbėgo seselės. Man nepradėjo nieko leisti,nes aš pati išgėriau raminamųjų tabletę.Po to, kai aš grįzau į normalią savijautą Mouri išėjo,bet perspėjo,kad užeis dar truputį vėliau.

Po dviejų savaičių.

Praėjo kelios savaitės.As nežinau kiek.Gal dvi arba trys.Dabar aš gyvenu pas savo tetą netoli savo namų.Iš išorės atrodo viskas gražiai,bet žinant situaciją iš vidaus - baisiau nebūna. Žudiko taip ir nerado.Nėra jokių įkalčių.Nėra absoliučiai nieko. Vienintelis žmogus matęs žudiką - mano mama. Mokykloje aš dažnai pravirkdavau,todėl bendraklasiai stengiasi žodžius,nuomones ir paguodas pasilikti sau,nors manau ir guosti mane šiek tiek prisibijo.Kai grįžtu namo teta miega, nes naktimis dirba ligoninėje netoli namų.Kalbamės mes retai.Mano geriausia draugė Amanda turbūt vienintelė,kuri tikrai man padėjo išgyventi mamos mirtį.Galbūt mes dažnai pykstamės,bet po poros dienų arba greičiau vėl susitaikome ir bendraujame lyg nieko nebūtų nutikę.Aš labai džiaugiuosi,kad turiu ją.

Trečiadienis 6:30.

Reikia ruoštis į mokyklą,o nuotaikos visiškai nėra.Amanda turi atvažiuoti manęs pusę aštuonių,kad nuvažiuotume į kavinę pusryčių,todėl reikia paskubėti.Aš pramerkiau akis ir kelias sekundes tiesiog spoksojau į lubas. Aš pasukau galvą,kad išjungčiau žadintuvą,kuris skleidžia baisius garsus jau keletą minučių.Mano žvilgsnis susitiko su nuotrauka rėmeliuose:man tikriausiai šeši metai ir aš sėdžiu pas mamą ant kelių. Vėl apsiverkiau. Šį kartą tyliai. Aš atsistojau,prasitryniau akis ir nuėjau į vonią.Prausdamasi aš pažiūrėjau į save veidrodyje. Dažytis visai nesinorėjo,tuo labiau per truputį atidarytą langą aš girdėjau kaip man signalina Amanda.Greitai apsirengiau drabužius suruoštus iš vakaro.Pagriebiau rankinę ir iš jos išėmiau telefoną su ausinėmis leisdamasi laiptais.Atidarydama lauko duris aš užkliuvau už kilimo ir netyčia išmečiau telefoną.Tuo momentu kai jis palietė žemę suvibravo,pranešdamas kad gavau naują pranešimą.Aš pasiėmiau telefoną nuo žemės,perbraukiau pirštu per ekraną ir perskaičius pranešimą sustingau.Man atrodo tuo momentu aš net pamiršau kaip kvėpuoti.Pranešimo autorius buvo nežinomas numeris,o ten buvo parašyta...