Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.

Girdžiu pašalinius garsus, kažkokius žingsnius. Bandau atmerkt akis, bet nepajėgiu. Praskrenda mintis apie tai,kad aš mirus. Vis dėl to randu jėgų savyje atmerkti akis. Viskas plaukia,bet man pavyksta apžiūrėti baltas sienas ir tokios pat spalvos lubas. Ant jų ryškėja nedidelės dėmės. Aš perkeliu savo žvilgsnį į lašelinę, kuri kabo ant specialaus laikiklio. Kas vyksta? Kodėl aš čia? Nespėjau aš pabandyti atsisėsti,kaip į palatą įbėgo seselė.

-Tu atsigavai! Ačiū Dievui! - mergina pastebėjo,kad aš atsigavau ir iškart prišoko prie manęs.

- O... kaip aš čia atsiradau? - aš prasitryniau akis,bandydama iki galo grįžti į realybę. Smegenys dar blogai funkcionavo - vaistų poveikis.

- Tu nieko neatsimeni? - man pasirodė,kad seselės akyse pralėkė kažkoks menkas palengvėjimas.

Ji iškart pakeitė pokalbio temą,bet aš jau pradėjau mąstymo procesą.Lietus, arbata, mama, kraujas... kraujas! Staigiai mano akyse prisikaupė daugybė ašarų. Dideli lašai pradejo bėgti žandais.

-Dieve! Kur mano mama! Jai viskas gerai? Maldauju jūsų netylėkit! Prašau,pasakykite,kur mano mama! - seselė pradėjo mane raminti.

Aš viską supratau ir be žodžių,bet atsisakiau tikėti vykstančiais dalykais.Mane užpuolė nauja isterijos banga.Matyt mergina paspaudė skubujį pagalbos mygtuką,nes po kelių sekundžių į palatą įbėgo keli gydytojai.Man suleido kažkokių vaistų ir po kelių sekundžių aš užmigau.

Atsikėliau vėlai naktį, toje pačioje palatoje. Aš buvau viena. Ašarų nebeliko,kaip ir jėgų isterijai. Lėtai atsisėdus lovoje aš išsitraukiau kateterį. Tada lėtai atsistojus priėjau prie lango už , kurio labai stipriai lijo. Taip pat kaip ir per mano mamos mirties dieną. Aš pabandžiau detaliai prisiminti kas įvyko praeitą naktį. Galvoje pasigirdo sirenų garsas ir garsūs žingsniai. Aš prisiminiau, kaip mane nešė neštuvais. Tikriausiai tą sekundę aš trumpam buvau atgavus sąmonę.Mano prisiminimus nutraukė keistas garsas iš tuoleto.Labai lėtai, ant pirštų galų aš pasisukau eiti link tuoleto pusės.Tas garsas priminė kapsinčių lašų garsą ir kažkokį girgždėjimą,nors aš puikiai suprantu,kad jie negali būti panašūs. Aš artėjau prie durų. Atrodo aš net sulaikiau kvėpavimą kai pravėriau duris. Tuolete stovėjo vyras. Jis stovėjo į mane atsukęs nugarą,o nuo supjaustytų rankų ant grindų tekėjo kraujo lašai.Išsigandus aš surikau. Po sekundės atmerkiau akis ir supratau, kad tai buvo sapnas. Pats baisiausias sapnas mano gyvenime.