Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2 sezonas. 1 dalis

Diena prieš tai

Kalendoriuje spalio 30. Kai man buvo maždaug 10 metų, aš nekenčiau Helovyno, nes mama man neleisdavo eiti į kitus namus prašyti saldainių,o dabar... o dabar man nesvarbu. Taip pat šiandien yra lygiai pusę metų nuo tos dienos, kaip aš pakliuvau į ligoninę su nedideliais įbrėžimais ir šoku. Kai mane išrašė, aš nepamenu nei vienos dienos, kai galėjau miegoti ramiai, nors palaukit, būdavo momentų kai aš per daug išgerdavau arba netgi prisirūkydavau, bet visa tai buvo dėl nervų. Aš tiesiog nežinojau, ką man daryti. Aš visada galvojau kodėl Amerikoje nėra rudens atostogų, arba bent jau mano mokykloje? Vienintelis dalykas, kuris buvo rudenį tai pora laisvų dienų lapkričio gale dėl padėkos dienos.

Penktadienis. Aš pabaigiu suvalgyti savo pusryčius. Meri miega už visą pradirbtą naktį, o tėtis... tėtis nuo balandžio taip ir nepasirodė, ir iš vis aš jau nesuprantu, tėtis jis man ar ne. Einant prie durų aš apžiūrėjau sienas ir grindis, prisiminiau kas joms buvo tada, balandžio 30-ąją. Išėjus į gatvę, aš pamatau, kaip Amanda surūko cigaretę, meta ją ant žemės ir užgesina ją koja. Ji niekada anksčiau nerūkė ir aš noriu, kad ji mestų. Aš suprantu, kad jai nelengvas laikotarpis gyvenime, įskaitant tai jog ji prabuvo ligoninėje žymiai ilgiau nei aš, ir dar mokslus baigiame šiais metais.

- Tu pažadėjai, kad mesi! - sakau aš.

-O tu pažadėjai daugiau taip nesakyt!

-Tu juk supranti, kad tai tiesiog kenkia tavo sveikatai?

-Sakyk šitą tai, kuri visą vasarą buvo užsiėmusi alkoholiu ir net nebendravo su savo geriausia drauge.

-Gal baikime? Aš nenoriu pyktis. Ir nuo visų šitų nuodų mane jau pykina...

Amanda nieko neatsako ir užveda variklį. Kol mes važiuojame pradedu su ja kalbėti:

- Tu neturi tokios nuojautos, kad viskas gali prasidėti per naują? Tau iš vis buvo įdomu kas nutiko Kailui? Kas antras žudikas? Arba kodėl ir kur jie pasislėpė? Juk po ligoninės mes net nekalbėjome apie tai.

-Mes nekalbėjom apie tai, nes mes nebendravom beveik visą vasarą. Tu aplankei mane porą kartų birželį, o po to kažkur dingai. Kai aš klausdavau mamos arba tėčio - kur Lucy? , kiekvieną kartą jie man atsakydavo jog tu turėjai sunkią naktelę ir negalėjai ateiti. Labai daug sunkių naktelių per nepilnus 3 mėnesius, argi ne?

Aš ilgai tylėjau vietoj to, kad atsakyčiau.

-Suprask mane, aš nespecialiai. Man buvo blogai. Aš norėjau atsikratyti nuo visų tų blogų, graužiančių tave viduje jausmų. Man buvo tikrai baisu.

-Tai tiesiog uždarykime šią temą, pamirškim. Viskas baigta. Mes gyvos. O dabar gal galim tylėdamos nuvažiuoti iki mokyklos?

Patylėjus dešimt sekundžių aš atsakiau : -Gerai ir mes nuvažiavome toliau.

Taip aš savanaudė. Aš pasielgiau nelabai gerai, bet aš buvau baisiam nusivylime. Aš viską atiduočiau, kad atgaivinčiau mūsų seną bendravimą su Amanda, bet dabar mane ji laiko kažkokia narkomane. Džiugina tik tai, kad mes bent kažkiek bendraujam. Juk ji mane dabar veža savo mašina į mokyklą...

Mes pasikeitėm. Po tos nakties viskas buvo kitaip.

Mes privažiavome mokyklą. Amanda greitai išlipa iš mašinos pirma, lyg skubėtų kažkur, o pirma pamoka dar už 15 minučių.

-Gali greičiau? - klausia ji manęs, ir aš išlipu iš mašinos. Amanda užrakina mašiną ir nueina. Na o aš taip ir stoviu šalia mašinos. Nejaugi aš viską praradau? Netgi savo geriausią draugę, kuri beveik nekalba su manimi. Staiga prie manęs pribėga Džiuli - ji sėdi su manim per biologiją. Džiuli duoda man lapelį, kuriame parašyta, kad rytoj tolimesnėje nuo miesto vietoje, vyks Helovyno vakarėlis. Ta vieta randasi prie mūsų miesto įvažiavimo. Ten yra didžiulė aikštė, kurioje yra scena ir maži nameliai. Manau, kad jeigu tą vietą atitinkamai papuošti, tai viskas gausis netgi labai ,,Helovyniškai''. Aš žinoma nusprendžiau eiti!

-Aš ateisiu. Ačiū už kvietimą! - pasakiau aš Džiuli.

**********

Iki paskutinės pamokos pabaigos liko 3 minutės, bet aš jau pradėjau ruoštis. Per istorijos pamokas aš visada prisimenu Mis Fedžerald. Aš ilgai mąsčiau apie tai, kad jeigu aš būčiau išgirdusi tą klausimą ir atsakiusi į jį tada ar viskas būtų kitaip?... Aš nebūčiau jos įžeidusi ir ji būtų gyva.

Man laikas nustoti viskuo kaltinti save. Aš darau blogiau tik sau... Gal tikrai viskas baigėsi? Gal daugiau nieko nebus?

Aš greitai nusiteikiau tik į gerą. Neįtikėtina.

Suskambėjo skambutis ir aš išėjau iš klasės.

Aš akimis pradėjau ieškoti Amandos, kad paklausčiau jos ar ji nenori kartu su manim nueiti į tą vakarėlį. Pamačius, kaip ji leidžiasi laiptais žemyn aš pribėgau prie jos. Aš sugriebiau ją už rankos ir pradėjau temptis link mokyklos išėjimo, sakydama:

-Rytoj Helovyno vakarėlis ir tu eini su manimi.

-Boyyy! Tai net ne klausimas!

-Po to, ką mes išgyvenome, mums reikia tiesiog atsipalaiduoti. Dviese. Tik aš ir tu. Kaip anksčiau...

Mano telefonas pradeda vibruoti ir aš jį ištraukiu iš rankinės, kad pažiūrėčiau kas tai.

-Kas rašo?-klausia Amanda.

-Nežinomas numeris...

Pranešime buvo parašyta: ''Laimingo Helovyno!''.

-Amanda, tai jis!

-Ką? Kas?

Mes išėjom iš mokyklos. Praslinkusi pro iš mokyklos einančių paauglių minią aš pamačiau Amandą.

-Anonimas!

-KĄ?

-Tu juk girdėjai...

-Kaip tai įmanoma? Tu įsitikinus, kad tai jis? Ką jis parašė?

Aš parodžiau Amandai pranešimą.

-Tu rimtai? Juk tai pokštas! Dabar juk artėja pati baisiausia šventė. Aš įsitikinus, kad tai tiesiog kažkas bando pajuokauti!

-O jeigu ne? Amanda kai gavau pirmąjį pranešimą tu irgi man sakei, kad kažkas tiesiog juokauja.

-Tu per daug galvoji...

Staiga gaunu dar vieną pranešimą : ''Po pusės metų! Idealus laikas, kad pradėti viską per naują, kaip manai?''

Aš jaučiau kaip artinasi isterijos priepuolis ir Amanda, perskaičius tai pasakė:

-O dieve! Greitai važiuojam į policiją!

-NE! Sustok!

-Tu nori, kad viskas prasidėtų per naują?

Aš pažiūrėjau į Amandą tokiu veidu, kuris dabar nerodė visiškai jokių emocijų ir pasakiau:

-Tu nesupranti! Policija viską tiesiog pablogins... Policija atšauks vakarėlį ir vėl užrakins mus namie, tuo metu kai mes galime jį pagauti pačios.

-Ką? Tu gal visai proto netekai?

-Turiu aš to proto. Juk tik mes žinome, ką jis gali padaryti. Tada namie, be telefono ir signalo mes buvome bejėgės. O dabar jis rašys mums kiekvieną savo planą galvosūkiais ir metafaromis. Mes galėsim išsiaiškinti jo veiksmus ir surasti žudiką.

-Tu rimtai? Tai skamba gana kvailai: dvi paprastos mokinės, nori sugauti  serijinį žudiką...

Aš priėjau arčiau prie Amandos.

-Amanda, mes sugausim tą niekšą. Ir kai mes jį sugausim, aš priversiu jį išgyventi absoliučiai viską, ką išgyvenau aš. Jis maldaus manęs, kad aš jį paleisčiau, bet aš jo nepaleisiu. Aš kankinsiu jį. Jis drebės iš skausmo... už tuos, kurie mirė praeitą pavasarį... Amanda, aš padarysiu viską, kad jį surasčiau... ir tu man su tuo padėsi. Viena aš nesugebėsiu. Tu su manim?

-Aš visada su tavimi.

•••• Nežinomoje vietoje ••••

-Ką?? KĄ JŪS DAROTE? KO JŪS NORITE IŠ MANĘS?

-Ach, Endriu, Endriu, tu atsilyginsi už tai ką padarei. Melo niekas nemėgsta.

-APIE... APIE KĄ JŪS KALBAT? PALEISKIT MANE!!!

-Laikas sakyti savo paskutinius žodžius...