Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

6.

Aš mylėjau Čarlį, kaip draugą. Jis viską sugadino. Nu kodėl? Aš išėjau iš kino teatro ir bėgau tolyn. Aš buvau labai pikta ant Čarlio. Aš maniau jis padės man prasiblaškyti ir privers mane negalvoti apie tai kas man nutiko, bet vietoj to jis manim kvailai pasinaudojo, kad suartėtų su manimi.
Ar jis tyčiojasi iš manęs?

Aš atsisėdau ant žemės ir pradėjau raudoti. Tada išgirdau Čarlio balsą, šaukianti mano vardą. Aš nusivaliau ašaras, atsistojau ir pradėjau bėgti toliau kai staiga išgirdau sirenas. Pro mane pravažiuoja policija, jai iš paskos greitoji,aš žiūriu kur jie važiuoja. Mano širdis pradėjo daužytis dar labiau kai aš pamačiau, kad tos mašinos sustojo prie mano mokyklos. Aš bėgu vis arčiau ir arčiau jos. Mane sustabdo policininkas ir sako , kad į šią vietą draudžiama eiti dėl nužudymo. Mano žvilgsnis nukrypsta į neštuvus , kuriuos išneša iš vidinio mokyklos kiemo.

Aš šaukiu: KAS TEN? AŠ MOKAUSI ČIA! AŠ TURIU TEISĘ ŽINOTI!

Policininkas nusiveda mane į šalį ir sako man : - Man labai gaila, bet tai Mis Fedžerald.

Aš sutrikau. Aš pažiūrėjau į ji akmeninėmis akimis. Policininkas išėjo ir aš paskambinau savo tetai.

Rytojus

Jau 12 valanda dienos ir aš tik dabar atsikėliau. Į mokyklą šiandien nereikia , nes ten vyksta tyrimas dėl mokytojos nužudymo... Policija visur ieško nusikaltėlio,o aš supratau, kad tas pranešimas kurį gavau yra susijęs su šia žmogžudyste. Į mano kambarį ateina Meri ir sako:

-Labas rytas. Kaip tu miegojai šiąnakt?

-As užmigau tik beveik ryte. Visą naktį galvojau apie Mis Fedžerald...

- Vargšelė mano... Aš atnešiau tau ramunėlių arbatos, išgerk. Ramunėlės ramina nervus.

-Ačiū, Mere.

-Ilsėkis. Tau tikrai reikia poilsio.

Ji uždarė duris. Aš pasiėmiau telefoną ir matau, kad gavau pranešimą. Atidariau jį:

"Nemalonu jaustis kalta dėl savo mokytojos mirties, tiesa? Gaila, kad jie nežino kas kaltas iš tiesų."

Sekundei aš pagalvojau, kad tai tiesiog košmaras ir aš tuoj atsikelsiu,bet kartu aš jutau ir realybę vykstančio.Tai buvo tas pats anonimas. Po to atėjo dar vienas pranešimas:

" Ah taip ir dar kai kas: Pabandysi kam nors papasakot apie tai, kad aš tau rašau visi tavo draugai ir artimieji sulauks tokio pat likimo kaip tavo mokytoja. Na ir mama žinoma... Gaila :(."

Aš pradėjau rėkti.

Aš tiesiog pradėjau rėkti dėl visų manyje susikaupusių emocijų. Aš niekada negalvojau, kad kažkas panašaus gali man atsitikti. Nepraėjo dar nei mėnesis kaip mirė mano mama ,o čia štai kas vyksta. Aš rėkiau ir verkiau, nors gal geriau būtų sakyti žliumbiau , aš mečiau telefoną į žemę ir tada atėjo Meri.

-Dieve mano, šššš mano mergaite, nurimk!

-Meri nuvežk mane į policiją greitai! Prašau..

-Gerai , ruoškis aš laukiu tavęs apačioje. Net nedrįstu klausti kam tau ten reikia.

*Policijos nuovadoje*

Detektyvas Mouri žiūri į mane akmeniniu žvilgsniu ir ima iš mano rankų telefoną.

-Kodėl tu nepasakei to anksčiau?

- Aš maniau, kad tai tiesiog pokštas. Kvailas, nevykęs pokštas...

-Kokie tai pokštai? Tai rimti grąsinimai. Reiškia taip... Važiuok su teta namo. Telefoną aš pasiimsiu. Nedrįsk niekur išeiti iš namų!  Tu supratai mane?

-Taip.

Mes važiavome namo. Man dar niekada nebuvo taip baisu. Jau vakarėjo ir aš pradėjau dar labiau bijoti.

-Lucy, noriu,kad tu žinotum jog niekada ir į niekieno rankas aš tavęs neatiduosiu. Tu saugi.

- Aš tikiuosi... -Ačiū tau, Meri.

Mes privažiuojame namus ir matome kažkokį vyrą sėdintį lauko verandoje. Aš ir Meri išlipam iš mašinos. Meri prieina prie verandos pirma, prieš tai liepdama man stovėti vietoje.

-Vyriški, kas jūs? - klausia Meri.

Aš nepasiklausiau Meri. Aš pradėjau eiti link jų. Tada jau pralenkiau ir Meri eidama arčiau link to vyro.

-Kas jūs?

-Lucy...

-Iš- iš kur jūs žinote mano vardą? Prašau pasakykite man kas jūs?

-Aš tavo tėtis, Lucy.

Mano akyse pradeda kauptis ašaros. Meri irgi stovi sustingusi.

-K-k-ką?...

Šiandien įkelsiu 2 dalis,nes rytoj neturėsiu galimybės įkelti. 7 dalis bus vakare :)