Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.7

Niekada ankščiau nemaniau, kad mano gyvenimas pasisuks tokia linkme. Mano smegenys tikriausiai dar vis viska bando įsisavinti viską kas nutiko nuo to balandžio.

Aš greitai įsidedu visus laiškus pas save į kelnių kišenes, nes aš nesiruošiu jų palikti čia. Aš tvirtai nusprendžiau, kad dar labiau juos išnagrinėsiu namie, bet pagrindinis klausimas šiuo metu - kas dabar yra su manimi šiame name? Aš buvau šiek tiek išsigandusi, bet nemaniau, kad tai žudikas. Aš nusileidau žemyn ir ten stovėjo Meri:

- Tau viskas gerai? - paklausė ji.

Aš pribėgau prie jos ir ji tiesiog mane apkabino.

-Nejaugi aš jos niekada nebepamatysiu savo gyvenime?

Ji nieko neatsakė, bet aš išgirdau, kaip pradeda verkti.

Poto Meri davė man raktus nuo mašinos.

-Imk. dabar jie tavo! Mašina priklausė tavo motinai, bet dabar man nėra tikslo saugoti jos raktus, juk aš turiu savo mašiną ir tu moki vairuoti. Ir mes juk turime antrą vietą garaže!

-Ačiū... - atsakiau aš drebančiu balsu.

Kai man buvo maždaug 12 metų, prisimenu kaip mes su mama vaikščiojome po parduotuves ir ieškojome man suknelės į šventę mokykloje. Kitą dieną mama man padarė nuostabią šukuoseną. Tuo metu aš jaučiausi išskirtinė. Pamenu kaip mama negalėjo į mane atsižiūrėti ir davė man viena nuostabų papuošalą, kuris iki šiol kabo pas mane ant kaklo. Maža širdutė, kurioje išgraviruoti mano ir jos inicialai. L ir K. Aš visuomet dalinausi su ja paslaptimis, viską jai papasakodavau. Mes buvom geriausios draugės. Mama ir dukra. Ir neįmanoma paaiškinti to skausmo žodžiais, kaip yra skaudu, kad viso to nebėra. Ji nepamatys kaip aš suaugu, kaip tampu moterimi. Ji nepamatys mano vyro, mano vaikų. Tai mane tiesiog žudė. Ir kuo dažniau aš apie tai galvojau tuo labiau man norėjosi tiesiog gulėti ir verkti į pagalvę. Bet aš nesiruošiu šitaip visko palikti. Aš jį surasiu ir priversiu kankintis dėl mamos. Dėl visko ką ji nuostabaus esa man padarius. Galbūt jeigu man nepavyks, mes susitiksime danguje ir vėl būsim kartu... Bet kolkas aš čia ir aš keršysiu.

***
Pirmadienis visada būdavo sunki diena. Ir dabar dar mintys apie mano tikrą tėvą. Aš akimis ieškojau Amandos po mokykla, bet taip ir neradau ir tada išgirdau, kaip ji pati mane šaukia.

-Amanda man reikia tau kai ką pasakyti, tu nepatikėsi.

-Kas? Kas nutiko?

-Vakar aš buvau mamos name, knaisiojau jos senus daiktus ir radau laišką nuo savo tikrojo tėvo.

-Taaaip... Ir kas per laiškas?

-Jis žinojo, kad mamai nutiks kažkas blogo ir jis norėjo, kad mes bėgtume kur nors.

-O dieve... Vadinasi jis irgi yra čia įsivėlęs? Bet kaip?

-Jeigu aš kažką pradedu, aš nesustosiu tu mane pažįsti. Aš vakar visą vakarą sėdėjau ir žiūrėjau į ši laišką. Jame netgi buvo mūsų visų trijų nuotrauka.-Keista tai, kad ten nebuvo nei adreso iš kur buvo išsiųsta, nei telefono, nieko!

Amanda pažiūrėjo į laikrodį ant rankos ir pasakė, kad turi eiti:

-Su manimi norėjo pasikalbėti direktorius. Aš atvažiuosiu pas tave po pamokų ir mes kartu apžiūrėsime laišką, gerai?

-Žinoma.

-Viskas, myliu, iki!

Dabar buvo ilgoji pertrauka, kurios metu visi ėjo valgyti,bet man valgyti nesinorėjo visiškai. Staiga prie manęs pribėga Džiulė ir sako, kad nori su manimi rimtai pasikalbėti. Mes išeinama į lauką ir susirandame suoliuką.