Paskutinis pranešimas ft. Lucy Hale

2.23

Kevinas pramerkė akis ir laikrodis rodė 9:21.

-Štai ir vestuvių diena, Lucy!

Pasukęs galvą į kitą pusę, Kevinas suprato, kad Lucy čia nėra.

Kevinas apsirengė ir išėjo iš kambario. Nusileidęs laiptais žemyn, jis pamatė Endriu, geriantį kavą prie stalo.

-Labas rytas!

-Tu tik ką pabudai? Ceremonija vyks už 4 valandų, tu jau geriau pradėk ruoštis.

-Taip-taip...o kur Lucy?

-Kaip suprast?

-Kur Lucy? Kai aš pabudau, jos nebuvo šalia manęs...

-Gal išėjo pabėgioti?

-Ji negali būti išėjus pabėgioti...Kiek aš ją žinau, ji jau senai būtų pradėjusi ruoštis vestuvėms...

-Na aš nežinau kur ji.

-Gal Betanė žino?

-Ne-ne-ne...Neik į mūsų kambarį, ten Betanė ruošiasi vestuvėms! Jai daro šukuoseną, makiažą, na ir visą kitą.

-Bet man labai reikia sužinot kur yra Lucy...

-Atsiras, ta Lucy, nesijaudink! Ji tikrai kažkur čia. Lucy suaugus mergina, nepasimes. Tada Endriu pažiūrėjo į laikrodį. -Oi! Velnias! Aš juk turiu pasitikti žmones su visa įranga. Pasimatysim!

Endriu pašoko nuo kėdės ir išbėgo per duris. Kevinas, tuo metu nepatenkintu veidu pasižiūrėjo į Endriu ir užlipo viršun. Grįžęs atgal į kambarį, jis pasiėmė telefoną nuo spintelės. Pamatęs vieną naują žinutę, nedelsiant ją atidarė.

''Betanė kartu su Me''.

Kevinas nusprendė paskambinti Lucy, bet telefonas buvo išjungtas.

-Lucy, kur gi tu?

***

Aš atsikėliau tuščiame, mažame kambarėlyje. Gulėjau ant čiužinio ir sunkiai, tačiau bandžiau prisiminti kas man nutiko. Pagal viską aš dabar buvau tame mažame namelyje... Name, kuriame gyvena Meri ir Eidanas. Jaučiau ant veido sukrešėjusį kraują, o pilvą vis dar skaudėjo nuo smūgių. Ant lango buvo grotos, atrodo jie buvo pasirengę laikyt mane čia. Priėjau prie durų tikėdamasi, kad galėsiu jas atidaryti. Nenorėjau kviesti pagalbos, nes žinojau, kad manęs niekas neišgirs.

Staiga atsidaro durys ir į kambarį įeina Meri.

-Na štai mes ir susitikom! - su šypsena veide sako ji.

Meri užrakina duris raktu ir liepia man sėstis.

-Kodėl jūs negalėjote viso šito pabaigt? Jūsų juk nebūtų radę čia niekada. Kodėl mano gyvybė jums tokia reikalinga?

-Mes negalim pabėgt, palikę reikalą likus pusei kelio iki pabaigos. Aš ruošiausi sunaikinti visą jūsų šeimynėlę ir vis dar noriu, tik dabar, per tave žus dar ir papildomai visi šių vestuvių svečiai.

-Ką? JIE JUK NIEKO NEPADARĖ!!

-Tu tikriausiai galvojai, kad jeigu mes pabėgom, tai viskas pasibaigė? Tu juk matei mano perspėjimą paliktą mirusiu Mouri?  Tai NEPABAIGA...

-KOKIA GI TU BJAURYBĖ!

Meri išsitraukė iš kišenės pistoletą ir nukreipė į mane.

-Dar kartą pakelsi ant manęs balsą, gausi kulką į ranką. Tai dar skaudžiau, nei tada, kai įkritai į ežerą su prašauta koja...

Aš nutilau. Greičiausiai ne iš baimės, o nuo šoko, nuo supratimo, jog visą tai kas vyko su manimi iš tikrųjų darė Meri.

-Vestuvės jau už 3 valandų, greitai atvažiuos svečiai, o pas mane tieeek daug ginklų...