Keršto galia

II skyrius

Staiga Belisa išgirdo pažįstamą balsą Anastasijai sakantį meilius žodelius ir žadanti nepamirštamą, aistros kupiną naktį. Tie beprasmiai žodžiai būtų nieko nereiškę, jei juos taręs žmogus nebūtų Anastasijos pavadinęs mio bellisima, savo gražuole. Bent jau Belisa manė, kad tokia tų itališkų žodžių reikšmė. Nors gal Mauricijus Chuvaresas - (dabar jau  garantuotai buvęs) jos vaikinas melavo ir jie galėjo reikšti visai, ką kitą. Bet tai buvo niekis palyginus su tuo, kad jis šiuos ištarė Anastasijai. Juk tas bjaurybė žinojo, kad tie žodžiai jai labai patiko ir vos išgirdusi mio bellisima pasijausdavo gražesne nei iš tiesų save laikė. O dabar tie patys Mauricijaus ištarti žodžiai pažadino jos miegojusius jausmus, sutrupino tvirtus šarvus. Ir Belisa pajuto į širdį plūstantį begalinį įsiūtį. Nors žinojo, kad turėtų nusiraminti, kad neiškrėstų kokios kvailystės, bet niekaip neįstengė to padaryti. Ir lyg tyčia ūmai panorę dar labiau panorę ją pakankinti vidiniai demonai priminė praeitį. Jie gardžiai juokėsi iš to, kad Belisa kadaise Maurą laikė ponu tobulybe ir būtent dėl prieš dvejus metus sutiko būti jo mergina. Nors ir vampyrė meldė siaubūnų nutilti, bet jos neklausė ir toliau pylė žibalo į ugnį. Priminė, kad ji susitikinėjo su Mauricijumi ne iš meilės, o dėl to nesibaigiančio aplinkinių spaudimo ir priminimo, kad pagaliau turėtų pagalvoti apie ateitį ir susirasti žmogų, už kurio ištekėjusi padidintų Delasų šeimos turtus.

Nors Mauricijus nebuvo tas, su kurio ji būtų norėjusi nugyventi visą likusį gyvenimą ir ateityje valdyti Delasų imperiją, bet jis buvo gražus ir turtingas. Belisa manė, kad ilgainiui galėtų jį pamilti arba bent jau labiau pamėgti. Bet laikas bėgo ir šilti jausmai taip ir neužgimė, o ponas tobulybė staiga ėmė vis labiau erzinti.

"Tikriausiai, jeigu nebūčiau virtusi pabaisa, ryjanti žmonių kraują, mes vis tiek būtume išsiskyrę."- pagalvojo Belisa. "Bet tada būtų viskas kitaip, nes aš žinočiau, kad Mauricijus manęs nemylėjo. O dabar man velniškai skauda ir atrodo, kad pati nužudžiau jo meilę man, ir dar pastūmėjau jį į kitos glėbį."

Belisa puikiai suprato, kad nieko tokio ji nepadarė, bet kažkodėl vis tiek atrodė priešingai. Ir tas nelemtas įsitikinimas, jog ji buvo kalta dėl nenusisekusių ir iš pat pradžių jau buvusių pasmerktų iširti santykių buvo paskutinis lašas, perpildęs jos kantrybės taurę. Visiškai protą užtemdžius įniršiui, mergina grubiai atidarė Anastasijos miegamojo duris ir nekviesta įžengė į vidų.

Porelė buvo taip užsiėmusi savo reikalais, kad nepastebėjo, jog sulaukė nelauktos viešnios.

Kelias akimirkas Belisa pastovėjo tikėdamasi, jog Mauricijus ir Anastasija ją pastebės. Bet tie buvo kažkokie apspangę ne tik nuo patirtos ekstazės, bet ir nuo narkotikų. Bent jau taip spėjo rudaplaukė. Kad ir kokia buvo tikroji priežastis, ji neketino švaistyti laiko bandydama šią išsiaiškinti.

 - Kaip galėjai taip su manimi pasielgti?!- sušuko Belisa, kai jai pabodo vėpsoti it kokiai idiotei į besismaginančią porelę.

Ji tyčia rėkė taip garsiai, jog net būtų galėjusi ir numirėlį prikelti. Po siaubingojo riksmo ji turėjo skelti savo būsimam buvusiajam vaikinui antausį ir iškelti tikrą skandalą. Bent jau taip turėjo elgtis mylinti mergina ar moteris. O Belisa visiškai nemylėjo Mauricijaus, todėl laukė, kol tas tamsiaplaukis mulkis tiesiogine prasme nulips nuo savo meilužės, ir paliks šią vieną sujauktoje garstyčių spalvos lovoje.

- Aš maniau, kad tu žuvai, Belisa,- pasakė jis net nedrįsdamas, o gal paprasčiausiai nenorėdamas pažvelgti į Belisą. - Atleisk man, prašau.

Jeigu jis po tokio apgailėtino atsiprašymo būtų drįsęs pažvelgti į rudaplaukę ledo mėlynumo akimis, ji lyg įniršusi paauglė būtų neatsispyrusi pagundai šiam parodyti vidurinį pirštą.