Prologas

41 2 0
                                    

Vos atmerkusi pavargusias, tamsiai rudas akis Belisa išvydo bekraštę juodumą. Iš pradžių ji manė, kuo ilgiau žiūrės, tuo greičiau ji išsisklaidys, bet vėliau suprato, kad klydo. Toji tamsa supanti ją iš visų pusių net neketino išsisklaidyti.

Galiausiai susitaikiusi su tuo, kad visiškai nieko nematė mergina nusprendė pamėginti pajudinti nutirpusias galūnes. Vos truputį kilstelėjusi kairę koją į viršų pajuto, kaip nusimušė kelį į kažką kieto.

Po kelių akimirkų gulėdama mažyčiame kalėjime Belisa pajuto, kaip ėmė dusti. Ir tai jos širdyje pasėjo baimę, kuri su lig kiekviena prabėgusia akimirka vis labiau augo.

Gulėdama ant kažko kieto, šalto ir medinio mergina visomis išgalėmis bandė sulėtinti smarkiai besidaužančios krūtinėje širdies plakimą. Bet jos visos pastangos buvo bevaisės, nes kuo labiau ankštoje erdvėje mažėjo deguonies, tuo darėsi vis baisiau.

Kai nebeliko nei lašelio oro, kalinė nugrimzdo į bekraštę tuštumą. Tada jai pakibus tarp gyvenimo ir mirties prasidėjo sudėtingi procesai, verčiantis jos ląsteles keistis ir regeneruotis.

Po kurio laiko besapnis miegas pasibaigė ir vampyrė nubudo. Tik ji dar pati nesuprato, kad jau nebebuvo toji pati Belisa Delas, kuri buvo palaidota kape.

"Aš gyva."- mintyse vis kartojo nubudusioji tuos pačius žodžius ir pajuto jos skruostais riedančias ašaras.

Žemėmis aplipusiomis rankomis ji nusišluostė akis. Bet tai tik dar labiau suerzino, nes į jas pateko dulkelių. Po kelių nesėkmingų bandymų jai mirksint pavyko įsibrovėlių atsikratyti.

Ašaroms nudžiuvus, Belisa prisiekė sau daugiau niekada neverkti. Ir tikėjosi, kad pavyks šį pažadą tesėti.

Vėliau jos viduje virusioms emocijoms kiek aprimus, Belisa nusprendė kaip nors pabandyti ištrūkti iš medinės dėžės.

Karstas buvo taip stipriai užkaltas, todėl jai teko nemažai paplušėti savo gležnomis, šviesiomis rankelėmis, kol pavyko šį atidaryti.

Įveikus vieną kliūtį, jai teko susidurti su kitomis kliūtimis. Nors buvo sunku, bet jai kažkaip pavyko ištrūkti iš kalėjimo ir atsidurti laisvėje.

Išlipusi iš kapo duobės Belisa pamatė, kad žemėmis buvo aplipusios ne tik rankos, bet ir veidas, tamsiai rudi plaukai ir bjauri, balta suknelė. O gal greičiau jau bulvių maišas? Mergina nesugalvojo, kaip dar reikėjo vadinti tą vos ant jos kūno besilaikantį, mažiausiai kelias dydžiais per didelį drabužį.

"Tikriausiai šį rūbą man išrinko mano įseserė Rebeka."- pagalvojo Belisa. "Jai visuomet patikdavo mane erzinti."

Belisa net nusipurtė iš pasidygėjimo prisiminusi visus savo ir Rebekos barnius. Pajutusi, kaip jos širdyje įsiplieskė pyktis, priverte save užgniaužti tą nelemtą jausmą ir liautis galvojusi apie įseserę. Kad mintys vėl netyčia nenukryptų ten ji prisivertė galvoti apie tai, kodėl buvo palaidota gyva. Bet kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo suprasti, kodėl kažkas norėjo taip su ją siaubingai pasielgti.

Prieš akis staiga išniro nemalonių prisiminimų draiskanos. Belisa išvydo kelis ją nuskriaudusių ir įviliojusių į spąstus žmonių veidus. Ir jos širdyje įsiplieskė tokia stipri neapykanta, jog net kurį laiką buvo sunku kvėpuoti. Norėjosi kažko, tik kol kas Belisa pati nesuprato ko. Tiesiog instinktyviai jautė, kad vos pamačiusi tai iškart atpažins.

- Kas tu?- staiga išgirdusi spigų kažkokios moters balsą ji krūptelėjo. - Ką veiki kapinėse?

Belisa pažvelgė kairėn į ją šnekinusią moterį. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, įvertino lyg kokį eksponatą ir nusprendė, kad geriau atrodys su nepažįstamosios juoda, blizgia suknele nei su savuoju baltuoju monstru.

- Kodėl tyli ir nieko nesakai?- toliau kamantinėjo per ne lyg prisidažiusi blondinė, kuri atrodė taip lyg būtų iš viešnamio pabėgusi prostitutė.

Staiga kažkas pakuteno Belisos nosį ir jai pasirodė, kad pajuto kažką valgomo ir gardaus. Ir tas kažkas sklido nuo tos trečią dešimtį perkopusios nepažįstamosios. Iš pradžių Belisa pamanė, kad tai kvepalai, bet pauosčiusi moters kaklą pajuto kažką kito. Kažką kas net privertė kone tįsti seilės.

- Ką čia išdarinėji?- piktai paklausė suirzusi moteris. - Tuojau pat liaukis mane uostinėjusi lyg šuo!

- Bet tu taip skaniai kvepi...- sunkiai atsiduso mergina.

- Gal tu visai nenormali?

Užvaldyta kažkokio svaigaus troškimo Belisa išsižiojo ir pajuto, kaip jos iltiniai dantys pailgėjo. O tada pajuto tokį stiprų norą juos suleisti į moters kaklą, kad niekai neįstengė šiam atsispirti. Nors ir žinojo, kad tai buvo negerai, bet buvo per silpna su tuo kovoti, o ir nebuvo šalia nieko, kas ją sustabdyti.

Mergina manė, kad kraujas bus toks šlykštus, kad vos paragavus jo pajus tokį pasišlykštėjimą, kad daugiau šio nenorės. Bet ji klydo, nes šis buvo toks skanus ir saldus lyg medus. Ir jai tapo visai nesvarbu, ar dėl besaikio troškimo nenužudys savo vis silpniau besipriešinančios aukos.

- Po velnių!- po kurio laiko paleidusi suglebusį negyvėlės kūną sušuko Belisa.

Matydama sustiklėjusias akis, baltesnį už popierių kūną ji vienu metu jautė tris skirtingus jausmus. Baimę, stingdančią kraują gyslose, pykti, kad nepažįstamoji kažkodėl užsimanė laisvalaikį leisti kapinėse ir pyktį, jog nepavyko tapti geresniu žmogumi už savo padugne tėvą. Tos stiprios emocijos lyg koks kokteilis stipriai apsvaigino ir plito organizmu. Viena su kita kovojo ir rodės, norėjo kiekviena į savo pusę palenkti vampyre. Iš pradžių ji dar bandė pažaboti tas nenuoramas, bet vėliau pavargusi nuo alinančios kovos pasidavė vidiniams demonams.

Užvaldyta aklinos tamsos ir visai netyčia išjungusi savo žmogiškumą, Belisa nusivalė kruvinas lūpas į savo bjauriosios suknelės rankovę ir nejausdama nei lašelio pasidygėjimo nurengė negyvėlę vien tam, kad galėtų apsirengti jos rūbais.

Pasikeitusi aprangą, senuosius rūbus išmetė į šiukšlių konteinerį. Tada jai iškilo nauja problema. Reikėjo kažkur paslėpti kūną. Juk negalėjo jo tiesiog imti ir palikti tokioje matomoje vietoje.

Kelias akimirkas pasvarsčiusi vampyrė ji įkišo į metalinę dėžę ir užkasė po medžių lapais ir nudžiūvusiomis gėlėmis.

Keršto galiaDonde viven las historias. Descúbrelo ahora