Keršto galia

XXV skyrius

Trys mirtingieji ir robotžmogė iš vienu metu pakilo nuo savo sėdimųjų vietų , atsigręžė į mane ir išplėtė greičiausiai iš nustebimo, o ne iš baimės akis. Apie dešimt sekundžių jie sustingę it statulos spoksojo priešais save, kol vienas iš ketverto išdrįso prabilti.

- Ji nukopijavo ponios Dilos šukuoseną ,- nei į tvorą , nei mėtą leptelėjo šviesiaplaukis vyras , kurį ponas Deitonas pristatė Reginai , kaip Haroldą... Batoną ,- mintyse pridūrė Belisa ir vos įstengė susilaikyti nešyptelėjus pro ašaras.

Ranka nusišluosčius prisiminiau tamsiaplaukę moterį , kuri net ir patyrus didžiausius likimo siųstus jai išbandymus sugebėjo pakilti lyg feniksas iš pelenų.

"Aš ir turiu būti stipri , jei noriu suvaldyti mano širdį užplūdusią jausmų audrą." - ranka nuo veido nubraukiau ašaras ir paspaudė „mygtuką „ , kuris išjungė žmogiškus jausmus.

- Keslinda, ar žinai , kas yra ši mergina ? - paklausė eksperimentatorių šutvės vadeiva.

Kesė linktelėjo galvą ir pervėrus mane paniekos kupinu žvilgsniu šiek tiek pakimusiu balsu tarė :

- Jei ne tos, rodos kiaurai veriančios akys galėčiau teigti, kad ši atėjūnė nėra Belisa Delas.

"Galima pakeisti išvaizda neatpažįstamai, bet akių nors ir įsidėtum kontaktinius lęšius ne. Jos vienintelės išduos tavo tapatybę tam, nuo kurio nori pasislėpti."- prisiminė kažkada girdėtus žodžius.

- Akys yra kiekvieno žmogaus sielos veidrodis ,- Belisa įsiterpė į pokalbį.

- Tikra tiesa. - pritarė man robotžmogė. - Deja, turiu tave nuvilti, mieloji, tu žvelgdama man į akis neišvysi mano sielos atspindžio, nes aš esminės žmogiškumo dalies netekau tą dieną, kai atgimiau iš naujo.

Mergina ištarusi tuos žodžius nebuvo toji pati garbanė, kuri pirmoji sužinojo , kad pagaliau Belisa susirado vaikiną, ir ji nei iš tolo nepriminė senosios gerosios Kesės, su kuria daugybę kartų vaikystėje Belisa statė smėlio pilis.

- Nejaugi tu nesiilgi savo senojo gyvenimo? - Belisa norėjo įsitikinti prieš imdamasi kokiu nors veiksmų , ar po tapimo humanoide liko bent kruopelytė žmogiškumo Keslindos širdyje.

- Nei truputėlio.

Du paprasti žodžiai užgesino vos rusenusią manyje viltį, jog su galės susigrąžinti vienintelę draugę , kurią turėjau per savo neilgą gyvenimą.

***
Kadangi Sasukė Kirosagis nežinojo , ar jam pakaks laiko vienam nukenksminti visas bombas , nutarė pasikviesti pagalbininkų padėsiančiu jam greičiau susidoroti su iškilusia per Dereko Navaro ir Sintijos Juko norą jam pakenkti , iškilusią grėsmę jam , tvirtovei ir visiems gyvenantiems senajame pastate nemirtingiesiems. Aštrialtis nelakstė po gyvenamąjį namą prašydamas kiekvieno sutikto vampyro pagalbos , kaip būtų pasielgęs , bet kuris kitas tamsos padaras , o pasinaudojo savo magišku sugebėjimu kurti antrininkus.

Koridoriuje atsiradus trims savo klonams, Sasukė jiems įsakė apsilankyti trijuose ginklų sandėliuose ir nukenksminus bombas atsikratyti jų liekanų. Antrininkams , kuriuos vienu taikliu smūgiu galėjo sunaikinti net ir mirtingasis rankose neturėdamas jokio ginklo, patraukė į ketvirtą sandėlį , buvusi rytuose.

Perėjęs keliolika įvairiausių dydžiu koridorių ir kitą tiek durų, „ Atgimimo „ gaujos vadas išvydo
akmeninę sieną , kurioje žiojosi didžiulė skylė skylė padaryta ne stipriomis, lyg plienas nemirtingųjų rankomis , o griaunamąją galia, kuria buvo apdovanoti keletas Dereko pakalikų (bent jau taip nusprendė aštrialtis skyręs kelias akimirkas detaliai jos apžiūrai).

"Turėjau ankščiau suprasti , kad įėjimus į ginklų sandėlius saugančias sienas vieną dieną įstengs atidaryti tie , kurie nieko nežinos apie užraktą..."