Keršto galia

XX skyrius

Išgirdusi seserį minint Elif vardą Renė prisiminė šviesiaplaukę nenuoramą merginą , kuri kartą buvo užsukusi į restoranėlį, kuriame paprastai seserys Juko su kelias draugais gurkšnodavo kavą ir rinkdavo informacijos apie naujienas trupinius.

- Taip , ji buvo teisi ,- patvirtino Sintijos sesuo. - Aš galiu regėti ateities fragmentus.

Išgirdus iš Renė lupų skambančią tiesą Sintija pajuto žmogišką jausmą vadinamą gėda. Kai šviesus nemirtingosios veidas nusidažė raudona spalva Sintija nudelbė akis žemyn ir nedrįsdama pažvelgti į seserį įsispoksojo į šalia Renė stovėjusią vazą , kurioje buvo pamerkta saulėgrąžų ir ramunių puokštė.

"Atleisk man"- tik mintyse įstengė atsiprašyti Sintija.

- Mes neturime laiko čia stoviniuoti ! - sušuko Derekas tikėdamasis , kad iš juodo apsiausto kišenės nemirtingoji išsitrauks medinį durklą ir pašalins jų kelyje staiga atsiradusią kliūtį.

- Tai juk mano sesuo... - tamsiaplaukės balsas užlūžo. Beveik tą pačią akimirką , kai ją visiškai užvaldė žmogiškumas iš Sintijos akių pabiro ašaros. Keliems permatomiems lašeliams nuriedėjus skruostais vampyrė iš kišenės ištraukė ginklą ir jį padėjo prie šalia vazos augusios gėlių karalienės. - Aš negaliu nužudyti jos, nes mudvi sieja kraujo ryšis.

- Jeigu tu negali to padaryti , aš tai padarysiu ,- nespėjus nei vienai iš oranžerijoje buvusių vampyrių sureaguoti Derekas pasinaudojo vampyrišku sugebėjimu , kurio dėka atsidūrė šalia Renė akimirksniu. Neskyręs nei kelių sekundėlių pasiaiškinimams jis kuolą suvarė Renei tiesiai į širdį.

Išvydusi, kaip iš sesers veido išnyko gyvybė apsipylusi ašaromis Sintija pasilenkė ir pačiupo savo durklą gulėjusi prie rožės. Pasinaudojus tuo , kad Derekas buvo nusisukęs nuo jos ir visą dėmesį sutelkęs į Renė , kuri kažkokiu stebuklingu būdu vis dar įstengė išsilaikyti ant kojų, nemirtingoji astronominiu greičiu žengė kelis žingsnius ir atsidūrusi šalia „ Juodojo drakono lyderio „dūrė jam durklu tikėdamasi pataikyti į nugarą. Paskutinę akimirką pajutęs gresiantį pavojų Derekas kiek pasisuko ir ginklo mediniai ašmenys jam įsmigo į petį.

- Aš tau atleidžiu, Sintija,- vos girdimai sušnabždėjo Renė. - Tu buvai viso labo marionetė nešvariame pono Navaro žaidime... - ištarus paskutinius žodžius Renė pasidavė. Patyrusi pralaimėjimą vampyrė užmerkė akis ir parkrito ant akmeninių grindų.

Pamačiusi parkritusią seserį akimirksniu prarado susidomėjimą Dereku , kuris iš žaizdos bandė išsitraukti durklą, ir pribėgo prie Renė. Garsiai raudodama nemirtingoji žiūrėjo į sparčiai irstantį negyvėlės kūną ir maldavo sesers nepalikti jos.

Prieš maždaug penkiolika minučių į aštriailčių irštvą įžengė ne itin mėgiamas svečias - Sabras Chokinas. Apie naktinio svečio galima vizitą sužinoję aštuoni sargybiniai (kas naktį įėjimus į tvirtovę saugojo iš kiekvienos grupės po du vampyrus) saugoję statinį nepasirodė savo postuose.

Vienintelė būtybė pasitikusi naktį „ Žaliųjų chameleonų „ gaujos lyderį buvo Renė. Būtent ji ir palydėjo Sabrą iki Sasukės Kirosagio darbo kambario, kuriame ir turėjo vykti svarbus pokalbis dėl Belisos likimo.

Nespėję dorai aptarti reikalų (Sasukė tikėjosi , kad sumokėjęs vienam iš asmenų kuriančių Belisai išbandymus nemenką sumelę apsaugos mylimąją nuo nepataisomo mirtingųjų žiaurumo) du gaujų vadai išgirdo kažką kalbantis. Iš pradžių jie nekreipė jokio dėmesio į svetimą pokalbį , bet vėliau kai išgirdo kažką raudant nutarė eiti pasižiūrėti, kas atsitiko.

Išėję iš vieno kambario Sasukė ir Chokinas patraukė prie vos už dešimties žingsnių nuo jų buvusių durų. Sasukė atidaręs duris, ant kurių buvo nupieštas fenikso piešinys pirmasis įžengė į oranžeriją.

- Ar jūs pakvietėte į tvirtovę Dereka Navarą? - paklausė Sabras paskui save uždarydamas duris. - Nejaugi jūsų gaujos susitaikė ir pasirašė taikos sutartį ?

- Ne, pone Chokinai,- atsakė Sasukė trumpam atsigręžęs į „ Žaliųjų chameleonų „ galvą. - Aš kaip ir jūs nesitikėjau čia išvysti „ Juodųjų drakonų„ lyderio.

Sintija pakėlė akis nuo savo sesers kūno ir pažvelgė į atėjūnus. Išvydusi šalia Sasukės stovintį nepažįstamą rusvaplaukį asmenį sulaižytais plaukais pajuto , kaip jos širdį sukaustė baimė. Tas jausmas akimirksniu paralyžiavo Sintija ir ši neįstengdama pajudinti nei raumenėlio išplėstomis akimis žvelgė į šviesiaodį vampyrą , kuris, regis buvo budelis atsiųstas atimti jos gyvybės.

"Dabar manęs jau niekas neišgelbės" - žiūrėdama į tamsiai žaliais drabužiais apsirengusią žmogystą galvojo Sintija. "Derekas trokšdamas išlipti sausas iš balos išduos mane..."

- Kuris iš jūsų papasakos , kas įvyko oranžerijoje?- vienu metu Sasukė kreipėsi į Sintiją ir Dereką.

- Jeigu leisite, pone Kirosagi, aš jums ir ponui Chokinui papasakosiu visą istoriją,- Derekas į apsiausto kišenę įsikišo savo krauju suteptą durklą, kurį laikė rankoje, kai į oranžeriją atėjo Sasukė ir Sabras.

"Prašau, neišduok manęs Derekai."- maldavo Sintija vėl žiūrėdama į savo nykstančią seserį. "Nepasmerk manęs..."

Derekas akimirkai atsigręžė į Sintiją. Ši lyg pajutusi jo žvilgsnį pakėlė akis ir išvydo dvi rudas akis svaidančias į ją žaibus.

- Kalbėkite ,- paliepė Sasukė vos Derekui atplėšus nuo Sintijos akis.

Pirmiausia tamsiaodis vampyras nemirtingiesiems papasakojo apie savo genialų planą , o tik vėliau lyg tarp kitko užsiminė , kad prisigėrusi Sintija viešbučio kambaryje sutiko jam padėti sunaikinti Sasukę.

- Jis meluoja! - išgirdę Sintijos balsą visi tris vampyrai akimirksniu pažvelgė į prie nedidelės pelenų krūvelės (Renė visiškai išnyko) stovinčią apsiašarojusią būtybę susikišusią į per didelio apsiausto kišenes rankas. - Aš niekuomet nebuvau su juo susitikusi ,- skubiai ji pradėjo neigti tiesą.

Juodaplaukis nemirtingasis neseniai pasakojęs dviejų gaujų lyderiams tiesą pradėjo garsiai juoktis. Skardžiam juokui pasklidus po kambarį Sintija veidas išraudo kaip burokas. Vampyrė iš visų jėgų bandė užgniaužti žmogiškumą, kuris vertė ją jausti žmogišką jausmą vadinamą gėdą.

- Ši nemirtingoji išdavė saviškius ,- ledo spalvos rusvaplaukio vampyro akis nusidažė ryškiai raudona spalva. - Ir ji nusipelno...

- Kiekvienas suklydęs nusipelno progos pasitaisyti ,- pertraukė jį Sasukė.

- Bet... - išvydęs kaip rudos Sasukės akys sublyksėjo prieš tapdamos raudonomis „Žaliųjų chameleonų„ lyderis , kaip mat užsičiaupė.

- Nepamirškite , kad dabar mes esame mano teritorijoje ir tik aš galiu nuspręsti kokios bausmės sulauks saviškius išdavusi Sintija Juko!

Tamsiaplaukė mintyse padėkojo „Atgimimo „ gaujos vadui už tai , kad jis nepabūgo įspėti Sabrą apie tai, kad jeigu jis puls Sintiją akimirksniu pradės karą su vampyrais, į kurių teritoriją atvyko gavęs pakvietimą.

- Gerai, aš neliesiu šios vampyrės ,- iškošė pro dantis Chokinas. - Sakykite, pone Kirosagii , ką žadate daryti su Dereku Navaru.

Rudakis neseniai juokęsis iš paskubomis sukurto Sintijos melo akimirksniu surimtėjo ir žvelgdamas neįskaitomu žvilgsniu į du vampyrus prieš akimirką vos nepuolusius vienas kitam į atlapus , laukė nuosprendžio.

- Tas, kuris drįso lyg Viešpats spręsti , kam lemta gyventi šioje žemėje, o kam mirti nusipelno tik pačios žiauriausios bausmės,- Derekas išgirdęs tai sakant Sasukė akimirksniu nuliūdo.

"Reikia priminti Kirosagiui apie miniatiūrines bombas , kurias atsinešė bičiuliai"- sau mintyse ištarė Derekas.
"Tik išdavęs bebaimius savo karius galėsiu pabėgti ir grįžti į savo teritoriją , kurioje būsiu saugus."

- Dabar jūs pats sau prieštaraujate,- vėl prabilo Sabras.

- Aš buvau suteikęs šansą ir Derekui pasitaisyti , bet jis eilinį kartą pasirinko ne tą kelią.

Į Sasukę įsmigo klausiamas žvilgsnis. Atrodė, kad paskutinę akimirką Chokinas apsigalvojo ir neištarė garsiai klausimo, jog sužinotų, ką ankščiau padarė blogo Derekas, kad nenusipelnė dar vienos galimybės pasikeisti.