Keršto galia

IV skyrius

Sasukė tapęs ne savo noru žmonių krauju mintančiu padaru ilgai neapkęsdamas savęs slapstėsi šešėliuose, kol vieną naktį praėjus maždaug dešimtmečiui nuo mano transformacijos sustojau prie Baikalo. Stebėdamas sidabrinę mėnulio pilnatį atsispindinčią vandens paviršiuje nusprendžiau vyksti į pilį, apie kurią man pasakojo jo Bahar prieš jam mirštant, ir suvesti sąskaitas su savo kūrėja.

Apakinta meilės Bahar taip niekada ir nesuprato, kad Sasukė tik stengėsi įgyti jos pasitikėjimą ne iš dorų ketinimų, o trokšdamas ją užklupti akimirką, kai ji bus silpna ir bejėgė. Jo slaptam norui, apie kurį neprasitariau nei vienam iš tvirtovėje gyvenusių nemirtingųjų, buvo lemta išsipildyti nepraėjus nei trims mėnesiams nuo mano pasirodymo blondinės namuose.

Vieną žiemos popiete, kai kūrėja po sočių pietų užsidarė savo darbo kambaryje, kuriame praleisdavo bent kelias valandas per parą kažką užsirašinėdama į storus sąsiuvinius, jis ryžosi veikti. Įsliūkinęs tyliau nei įprastai į patalpą kvepiančią senais daiktais išjungė žmogiškumą, kuris lemiamą akimirką man būtų pakišęs koją, ir prisėlino prie vampyrės. Nejausdamas nieko išskyrus norą atsikratyti suvarė į atsukusios jam nugarą moters kaklą.

Pribaigęs pabaisą sugriovusią mano gyvenimą ir perėmęs tvirtovės valdžią  Sasukė nesijautė nei kiek geriau, nes kiekvieną kartą išaušus naujai dienai ar pasaulį apgaubiant sutemoms prisimindavo gęstančias sužadėtinės šokolado spalvos akis ir jos pasakytus paskutinius žodžius.

- Aš pažadu, kad kada nors mes susitiksime, nes nuoširdžiai viliuosi, jog kitą kartą mūsų meilė įveiks visas kliūtis,- tuos Aistės ištartus žodžius prisiminė ir tą naktį įsibrovęs drauge su Sintija į morgą ir išvydęs rudaplaukę, kuri atrodė lygiai tai pat kaip mano prarasta mylimoji.

Dėl to Sasukei buvo labai lengva įsileisti šiltus jausmus sužeistajai. Atrodė, kad likimas suteikė dar vieną progą nugyventi gyvenimą su Aistės reinkarnacija. Mergina, kurios nenužudys išprotėjusi ir jo meilės ištroškusi vampyrė Bahar.

- Atleiskite, bet man nepavyko surasti Belisos,- jį iš klajonių po prabėgusių dienų prisiminimus pažadino Sintijos balsas.

Pakėlęs akis nuo popierių su savo žmogiškojo gyvenimo prisiminimais  pažvelgė į viduryje kambario stovinčią juodaplaukę.

- Tu nuvylei mane, Sintija,- bronzinės spalvos ranka ant akių užkritusią garbanotų plaukų sruogą. - Gailiuosi, kad vietoj tavęs nepasiunčiau užduoti atlikti Renė!- jo pasakyti žodžiai privertė Sintiją susigūžti ir iš gėdos nudelbti akis.

Tą pačią akimirką, kai jis nutilo į žemės atspalvio kambarį įžengė Sintijos sesuo dvynė.

Peržengus per slenkstį juoda suknele vilkinti vampyrė pažvelgė į Sintiją. Akimirką paspoksojusi rudakę, kurios akys priklausant nuo nuotaikos įgaudavo karamelės arba meduolio atspalvį, vyresnėlė linktelėjo galvą it norėdama nebyliai parodyti, kad su kažkuo sutinka.

- Mano sesutė nekalta, kad mirtingoji tapusi vampyre panoro ištrūkti į laisvę, pone,- prabilo Renė atsigręždama į mane.

Vienu metu manyje siautė du jausmai - pyktis ir liūdesys. Sasukei buvo pikta, kad tokią svarbią užduotį patikėjo Sintijai, o liūdna, nes negalėjo žvelgti į atgimusios iš naujo žvelgti į mylimosios veidą.

- Renė, tu teisi. Sintija nekalta dėl to, kas įvyko, - Sasukė atidarė priešais save buvusio stalo, kuris buvo padarytas iš buko, stalčių ir į jį sugrūdau visus popierius. - Jei ką ir galima kaltinti, tai tik mane, nes aš užuot savo pavaldiniams liepęs išsiaiškinti rudaplaukės vardą ir pavardę turėjau pats ją iškvosti, kol buvau morge. - jis pakilo nuo rudo, odinio krėslo ir pažvelgiau į visą galvą už jį žemesnę rytietiško kraujo turinčia vampyre. - Prašau man atleisti, kad ant tavęs išliejau pyktį, Sintija.

- Aš jums atleidžiu. - pusbalsiu pasakiusi Sintija Juko apsisuko ir išėjo iš kambario palikdama Sasukę ir savo mieląją sesutę vienus.
***

Pirmiesiems saulės spinduliams išsklaidžius sutemas Belisa stabtelėjo prie visą parą veikiančios gėrimų parduotuvės - baro ir pažvelgiau pro jos apšnerkštą langą. Nedidelės, tamsios patalpėlės viduje išvydau kelis medinius stalus aplink kuriuos sėdėjo neblaivus asmenys geriantys tikrai jau nebe pirmą taurę, stiklą ar stikliuką gerklę deginančio gėrimo.

Kažkuria suluošintų sielų stebėjimo akimirką jai pasirodė, kad vėl matė jį. Vyrą iš savo sapnų, kuriuose vaikystėje dažnai matydavau savo praeitų gyvenimų nuotrupas.

Juodaplaukis žmogus, kurį regėjo kiek ilgiau nei keletą sekundžių, stovėjo sustingęs it statula ir spoksojo į Belisą.

Iš ten, kur stovėjo ji lengvai galėjau įžiūrėti, kad didžiąją nepažįstamojo trikampio formos veido dalį dengė juoda barzda.

Miražui išsisklaidžius man pasirodė, kad ne tik jutau ledinį vėjo gūsį išlekiantį pro atviras duris, bet ir girdėjau žemą balsą sakantį jai į ausį "Užeik į vidų, Belisa".

Vos paslaptingajam balsui, kurio savininko negalėjau matyti, nutilus, instinktyviai pažvelgiau į kairę ir išvydau, kaip persekiotojo ankščiau buvusio bare, apsirengusio tamsiu rūbu panašiu į kunigo sutaną žaliai rudos akys akimirksniu tapo juodomis.

Spoksodama į baltymų neturinčias jo akis Belia prisiminė rusvaplaukę moterį apsirengusia balta vestuvine suknele.

Mintyse tiesiog tobulai atkūrė kadaise sapnuota sceną, kurioje Erė (sapne ji buvo to juodaplaukio vyro sužadėtinė) atidengė šilkiniu audeklu uždengtą veidrodį ir palietė ranka stiklą.

Pasiklydusi atminimuose Belisa girdėjo išsigandusios moters klyksmą, kai ji šalia savo atspindžio išvydo kitą ir mačiau, kaip Erės akims tapus demoniškomis trys raudonos tulpės pamerktos vazoje stovėjusioje prie senovinio veidrodžio, nuvyto.

Prisiminimui nutrūkus pačioje įdomiausioje vietoje, kurioje turėjo paaiškėti, kas buvo vyras iš veidrodžio realybėje nusprendęs persekioti Belisą, ji nusigręžė nuo pono pavojingojo. Jai atrodė, kad jeigu per ne lyg ilgai žiūrės tas bejausmes akis praras sielą. Žinoma, jei dar po tapimo pabaisa tokią išvis turėjo.

"Nenoriu, kad eilinį kartą atimtum man gyvybę."- ištarusi tai mintyse Belisa nusprendė nesusigrumti su priešu, po papustyti padus.