Keršto galia

XI skyrius

Kai vaikino veidas persikreipė iš skausmo Belisa tikėjosi, kad Matijas iškels sceną, bet jis tik tylėjo it žemę pardavęs.

Stojusią nejaukią tylą nutraukė tamsiaplaukis vaikas. Jis buvo paguldytas ir pririštas prie gulto stovėjusio kairėje kambario pusėje, šalia lango. Berniukas bandė kažką sakyti, bet per kamšalą, kuris jam buvo įkištas į burną, todėl Belisa nieko nesuprato.

- Čarle, paruošk dar vieną gultą ,- įsakė ponas Flangmanas. - Tik didesnį, kad panelei Delas užtektų vietos.

Čarlė išniro iš tamsaus kambario kampo, kurio ji dar buvo nespėjus apžiūrėti, ji nusiėmė nuo rankų kruvinas pirštines ir padėjo jas ant operacinio stalo. Stebėdama tą liesą, visą galvą už Koliną ir maždaug pusę tiek žemesnę už Matiją, pajuto dežavu jausmą. Jai atrodė, kad kažkur tą brunetė matė, bet niekaip negalėjo prisiminti kur. Tik Čarlei išėjus iš kambario Belisa prisiminė, kad ji buvo ta pati mergina, su kuria Matijas išėjo iš kazino.

Ji pažvelgė pririšta prie gulto ir laukiantį savo eilės apskritaveidį berniuką ir regis, tik dabar suvokė, kad negalėjo paprasčiausiai nudaigoti savo priešo, o privalėjo kažką daryti, kad jis taptų mano sąjungininku ir padėtų man išvesti iš šio pragaro mažylį gyvą ir sveiką.

Pažvelgusi į bejėgį berniuką ji suprato, kad turėjo jį išgelbėti, bet kokią kainą, nes jam dar nebuvo laikas palikti šį pasaulį.

- Ar tavo tėvelis žino, kaip su manim pasielgei? - atsigręžusi į Matiją Belisa tyčia jį pradėjo provokuoti, kad jis susipyktų su tėvu dėl jos. - Ar jam papasakojai, kad su bičiuliais...

- Užsičiaupk! - išgirdus jo riksmą, vos įstengė atsispirti pagundai nusišypsoti pergalinga šypsena.

Kolino sūnus paėmė nuo stalo pirmą po ranka pasitaikiusį skalpelį ir su pavojingu ginklu pradėjo lėtai žingsniuoti Belisos link. Užgniaužusi kvapą ji laukė akimirkos, kai viskas pasieks ir greitai sulaukė...

Akimirką pasvarstęs ponas Flangamas pasielgė taip kaip norėjau ji. Jis atsistojo tarp Belisos ir savo sūnaus ir vien žodžiais bandė nuraminti Matijų:

- Matijau, tu netyčia gali pažeisti jos organus su šiuo daiktu.

Tą akimirką kažkas Matijaus viduje sudužo ir jis drįso pasipriešinti tam, kurio labiausiai bijojo.

- Man jau seniai atsibodo padėti tau žudyti žmones! - įniršis visiškai aptemdė žaliaakio protą protą.

Kolinas pražiojo burną trokšdamas kažką pasakyti, bet nespėjo, nes jo mielasis sūnelis dūrė aštriu ginklu savo tėvui.

Išvydusi tą siaubingą sceną pribėgau prie verkiančio berniuko ir jam Belisa uždengė akis, nes nenorėjo, kad jis matytų, kaip Matijas puldinėjo it beprotis savo tėvą.

Po maždaug minutėlės išgirdau kaukšint Čarlės aukštakulnius. Mergina priėjusi prie atidarytų durų garsiai suklykė ir išmetė iš rankos gultą. Krentantis daiktas sukėlė bjaurų ausį rėžiantį garsą, kuris privertė Matiją sukrusti ir atplėšti akis nuo negyvėlio.

Išvydęs tarpduryje stovinčią merginą vyras pribėgo prie gulto ir pačiupęs už rankos brunetę, ją jėgą užtempė ant gulto. Ši parkritus ant pilvo pradėjo muistytis. Kažkurią jos pasipriešinimo akimirką ginklas išsprūdo iš Matijo rankos ir padarė žaizdą kojoje.

Nenorėdama daugiau matyti, kas įvyks Belisa užsimerkė ir laisvąją ranką užkimšo vaiko ausį.

Suskaičiavusi maždaug iki penkių šimtų ji išgirdo Matijo juoką ir žodžius tariamus nesuprantama kalba. Girdėdama kažką panašaus į keiksmus atmerkė akis. Pamačiusi viduryje kambario ant grindų gulintį sudarkytą Čarlės kūną Belisa vos neapsivėmė. Lyg to būtų negana pastebėjau, kad Kolino sūnus iš lavono ištraukė skalpelį.

- Kodėl sugrįžai iš pragaro?- ją nustebino tai, kad žudikui iš akių pradėjo riedėti ašaros.

Matydama permatomus it lietaus lašus tekančius jo skruostais suprato, kad net toks iš vidaus supuvęs žmogus kaip jis turėjo širdį.

- Aš sugrįžau tam, kad atkeršyčiau savo skriaudikams,- išgirdęs taip trokštamą atsakymą vaikinas su savo žaisliuku įsipjovė į ranką.

- Išgelbėk jį,- pirmą kartą ryžausi paklusti savo priešui.

Ji atidariau vienintelį langą buvusį kambaryje ir išėmusi iš berniuko burnos skudurą numetė jį ant grindų. Atlikusi šiuos du veiksmus, puolė atrišinėti virves.

Išlaisvinusi vaiką, jį pakėlė nuo gulto ir laikydama mažylį ant rankų iššoko pro langą. Vos mums nusileidus žemyn berniuką pastatė taip sakant ant kojų ir įtikino eiti su ja. Belisa su išsigandusiu vaiku ėjo gatvėmis tol, kol išvydo pirmą telefono būdelę. Pasakiusi vaikui, kad tuojau grįš ji iš suplėšytų, tamsiai mėlynų džinsų kišenės ištraukiau kelias monetas ir nuėjo prie ankšto pastato.

Įėjusi į telefono būdelę įmetė monetas į tam skirtą vietą ir surinko skubios policijos numerį. Jiems papasakojus išgalvotą istoriją apie pasiklydusi berniuką.

Kai pokalbis pasibaigė, ji sugrįžo pas manęs laukiantį mažylį tik tam, kad palengvinčiau jo gyvenimą pakeisdama jo prisiminimus netikrais.

- Kaip aš turėsiu gyventi žinodamas tai, kas tame name įvyko?- paklausė jis žiūrėdamas jai į akis.

- Tu paprasčiausiai visą tau užmirši ir visą gyvenimą tikėsi, kad vaikystėje buvai pasiklydęs,- mano ramus balsas per kelias akimirkas užhipnotizavo tamsiaodį.

Atlikusi savo darbą ji paliko vaiką vieną prie stotelės žinodama, kad jis nepražus ir parsiras į namus gyvas ir sveikas. Toldama nuo berniuko, kurį išgelbėjo, ji troško, jog atsirastų kažkas, kas galėtų ištrinti mano siaubingus prisiminimus.

***

Nebe pirmą sykį užsirakinusi miegamajame Patricija verkė ir pykau ant savęs, kad užuot palikusi pabaisą, kurį tikėjausi galėsianti laikui bėgant priversti pasikeisti, leidosi jo mušama ir žeminama. Kiekvieną kūno colį, kuris buvo nusėtas senomis ir naujomis mėlynėmis bei kraujosruvomis jai maudė taip stipriai, jog vos galėjo iškentėti nepradėjus klykti.

Tik begalinio noro gerti dėka įstengė pakilti nuo lovos ir lėčiau ant už vėžlį prislinkti prie balto tualetinio staliuko, ant kurio ryte paliko stiklinę vandens. Gurkštelėjus skysčio, kurio reikalavo išsekęs moters organizmas, padėjau indą į jo ankstesnę vietą ir ji pasisuko į lovą.

Išvydusi ant baltos antklodės dar nespėjusio sukrešėti kraujo dėme, Patricija paklaiko iš baimės. Regėdama pranašišką ženklą mintyse vis kartojau „Dieve, neatimk iš manęs jo" ir jautė, kaip ašaros pabiro iš akių. Nekreipdama jokio dėmesio į šiltą skystį, kuris prasigėręs pro mano jos ir apatinius byrėjo ant grindų, stovėjo it užhipnotizuota ir spoksojo į vieną tašką.Prabėgo nemažai laiko, kol Patricija ryžosi sau pripažinti tai, kas buvo akivaizdu.

"Nesujaudink, tu keliausi į mirusiųjų pasaulį ne vienas". - mintyse ištarė moteris liesdama savo pilvą.

Nejausdama širdį draskančio skausmo, kuris buvo tapęs jos nuolatiniu gyvenimo palydovu, nustojo kovoti su galingesne už save prieše ir susmuko ant šlapių ir slydžių laminuotų grindų.

Prieš panirdama panirdama į visišką tamsą dar spėjo išgirsti atrakinamų durų garsą ir vyro balsą, kuris kadaise ją užbūrė.

- Ne kartą sakiau, kad nenoriu turėti daugiau vaikų, bet tu neklausei!