Keršto galia

XXIV skyrius

Derekui Navarui iš oranžerijos išėjus į praviras kambario duris pabeldė vienas iš nemirtingųjų , kuriam be leidimo nebuvo galima įžengti į kambarį , kuriame buvo saugomi reti ir dažnai žmonių pasaulyje aptinkami augalai. Gavęs leidimą peržengti durų slenkstį Kevinas Nazaretas laikantis rankoje laišką įėjo į kambarį.

Apsiašarojusi vampyrė stovėjusi atokiau nuo kitų pažvelgė į atėjūną ir nuoširdžiai nustebo , kad šį kartą aštriailtis mėgstantis nešioti bluzonus su kapišonais neslėpė savo plaukų.

- Kas atsitiko, Kevinai?- Sasukė atsigręžė į retai pasirodantį tvirtovėje vampyrą.

- Vienas iš jūsų šnipų pasiųstų šnipinėti mirtinguosius susirado mane netoliese esančiame bare ir manęs paprašė jums įteikti šį laišką,- atsakė atėjūnas.

- Aš mielai jį perskaitysiu , kai ponas Chokinas teiksis mus palikti vienus ir kai sutvarkysiu vieną neatidėliotiną reikalą,- suvokęs , jog yra čia nepageidaujamas Sabras apdovanojo Sasukę Kirosagį niekinančiu žvilgsniu , nes niekaip negalėjo suprasti , kodėl užuot nudobęs savo priešą jis jį paleido , ir paliko tris „ Atgimimo" gaujos narius vienus.

Iš akiračio pradingus Sabrui jaunoji vampyrė beveik visą laiką vaikščiojusi lyg skustuvo ašmenimis lengviau atsiduso ir netgi sau leido retą prabangą kreiptis į savo vadą vardu.

- Sasuke,- vos girdimai sušnabždėjo juodaplaukė. - Ar galėčiau jūsų paprašyti paslaugos ?

„ Atgimimo „ gaujos lyderis atsigręžė į išdrįsusią nutraukti tylą Sintiją. Tas šaltas lyg ledas žvilgsnis , kuriuo jis pažvelgė į vienintelę moteriškosios lyties atstovę buvusią gėlių pilname kambaryje , privertė Renė seserį susigūžti ir nudelbti akis žemyn.

- Neturi teisės ko nors manęs prašyti , nes nuo šiandienos aš tau daugiau nesu vadas , o tvirtovė nebėra tavo namai! - Sintijos užkalbintas Sasukė pradėjo į ją svaidyti žaibus ir kalbėti ne kaip visada maloniai , o šiurkščiai. - Nenorėjau Sabrui... - garsiai Sasukė taip ir neištarė, kad ponas Chokinas labai mėgsta rinkti žinias apie kitus vampyrus, kad atėjus tinkamui metui jis jas galėtų panaudoti panaudoti norėdamas įgyvendinti savo sumanymus.-... girdint sakyti , kad nusprendžiau tave išbraukti iš gaujos narių sąrašo.

Nuodingos skausmo strėlės susmigo tiesiai į širdį , o permatomi lyg lietaus lašeliai vėl pradėjo byrėti aštriailtei iš akių.

- Aš pažadu amžiams palikti vietą , kuri man tapo namais , jei jūs pone Kirosagi prie mano sesers kapo pastatysite šią vazoje pamerktą puokštę.

Kelias akimirkas sekundes pagalvojęs rudakis vampyras vėl prabilo , tačiau šį kartą jo balsas buvo švelnesnis nei prieš tai:

- Išpildysiu paskutinį tavo norą ,- tariant pažadą jo balsas šiek tiek sušvelnėjo.

Porą kartų garsiai padėkojusi buvusiam savo valdovui nemirtingoji netekusi gyvenamosios vietos paskutinį kartą nuskubėjo į savenlaidų korpusą , kad galėtų susikrauti savo likusius daiktus į lagaminą ( pirmasis lagaminas , kuriame ji buvo sudėjus didžiąją dalį savo daiktų ir drabužių vis dar buvo Dereko Navaro gaujos teritorijoje ). Gražiai lankstydama savo drabužius ir juos kraudama į medinę dėžę Sintija pabandė įsivaizduoti savo, kaip laisvosios vampyrės gyvenimą. Bandydama savo vaizduotėje sukurti tobulą gyvenimą Sintija vėl prisiminė savo žuvusią seserį.

"Mano gyvenimas nebus tobulas , kol neatleisiu sau už tai , kad per mane mirė Renė... "- tokia juodaplaukės mintis sugriovė paskubomis visas pastatytas oro pilis.

***

Įsidėjusi į rankinę išsikrovusi telefoną Abigailė paskutinį kartą atsigręžė į prabangų namą , kurio šeimininke neseniai troško būti it per miglą prisiminė vieną karštą vasaros vakarą , kuri praleido lauke stebėdama savo seserį Kerou ir maždaug dviem dešimtmečiais už ją vyresnę šviesiaplaukę moterį kabinančią skalbinius.

Anuomet bėgiojanti po kiemą nelabai klausėsi sesers ir mamos pokalbio , bet vis tik sugebėjo išgirsti vieną frazę ir ją įsiminti taip gerai , kad net ir po daugybės laiko pabudinta vidurnaktį ją galėtų pasakyti garsiai.

- Niekuomet neįsileisk į širdį tamsos, nes ji tave sunaikins tave iš vidaus,- tai buvo vieninteliai jos motinos ištarti žodžiai , kuriuos būdama maždaug dviejų metų Abigailė įstengė įsidėmėti.

"Mama sužinojusi kuo tapau manimi nesididžiuotų." - pamanė Abigailė atplėšdama akis nuo rezidencijos.

Apsisukusi ant kulno juodaplaukė pradėjo iš lėto žingsniuoti tamsia gatvele. Nespėjusi paeiti net kelių metrų jauna mergina ėmė gailėtis , kad užuot išleidusi išsikaulytus pinigus iš savo netikro brolio (tik retas žinojo , kad Abigailės ir Iljos Belkovo nesiejo kraujo ryšis) protingai iššvaistė juos žaliajai šilkiniai suknelei ir krokodilo odos rankinei.

Abigailė su siaubingai kaukšinčiais aukštakulniais klibinkščiavo lyg koks pensininkas pasiramsščiuodamas lazda, kol galiausiai nusikeikus nutrenkė savo delninukę ant asfaltuoto kelio ir nusiavė žalius batelius.

Antrajai basai Abigailės kojai palietus nelygų asfaltą mergina išgirdo tylų pagalbos šauksmą. Išgirdusi vos girdimą žmogaus ausiai maldavimą padėti mėlynakė prisiminė Iljos pasakojimą apie apleistą kaimą - Darstarą, į kurį įžengę mirtingieji nebesugrįždavo į namus , nes prie vienos iš medinių lūšnelių jie išvysdavo nemėgstančią sulaukti svečių Zelmendos Hadžas sielą (būdama gyva ši moteris atnešė į nedidelę gyvenvietę juodąją mirtį).

"Jeigu toji vargšelė nebūtų maldavusi padėti pati būčiau atsidūrusi spąstuose"- mintyse ištarusi Abigailė nuo kelio pakėlė savo rankinę ir tik vieną batelį, nes tik vieną buvo ankščiau padėjusi ant asfalto.

Laikydama tvirtai rankose daiktus tamsiaplaukė pasuko ne keliuku, vedančiu į kairę kaimelio link, o dešinę. Paėjus kelis šimtus žingsnių ji apsidairė aplink ir pietryčiuose išvydusi šviesos šaltinį patraukė jo link. Kiek paėjusi ji išvydo prie tamsiai rudo triaukščio medinio pastato pastatyto aštuonioliktojo amžiaus pradžioje ar devynioliktojo pabaigoje stovintį nemirtingąjį rankose laikantį šviečiantį žibintą.

- Ilja, ką tu čia veiki ? - atpažinusi juodaplaukį mergina iš nuostabos išpūtė akis.

- Laukiau , kol tu teiksis sugrįžti į namus ,- jam atsakius iš dalies į klausimą Abigailė dar kartą prisiminė ne savo noru , kad senasis pastatas , kuriame ji praleisdavo daug daugiau laiko nei baigiančiam griūti bendrabutyje jai nepriklauso. - Nes norėjau pasikalbėti apie Rebeką.

- Kodėl tau taip parūpo Marko Delaso duktė?- pasmalsavo juodaplaukė. - Nejaugi ją įsimylėjai ? - išgirdęs tokį klausimą Ilja pradėjo juoktis.

Prireikė kelių sekundžių , kad juokas rodos akimirksniu užpildyti visą erdvę buvusią aplink juos , nutiltų ir vampyras surimtėtų.

- Ar nemanai , kad turėtume paleisti merginą?

Abigailė nustebo.

- Net nepaprašius išpirkos? - mėlynakė niekaip negalėjo patikėti , kad jai nebūnant šalia bendražygio jis įstengė pasikeisti ir tapti geresniu.

"Atrodytų , jog Delas užgavo jo jautrią stygą." - pagalvojo mergina žiūrėdama į vampyro akis ir bandydama juose įžvelgti įprastus jausmus - neapykantą pasauliui ir troškimą visus užsipulti net ir be priežasties.

Neatlaikęs jos skvarbaus ir vertinančio žvilgsnio Ilja atsigręžė į duris ir tyliai dainuodamas dainos Kęstučio Jablonskio „Aš pėdų neradau „ priedainį atidarė jas, įžengė į senojo namo vidų.

Tolstantį jį stebėjo Abigalė Gryn, kol žibintas it kelrodė žvaigždė ją parvedęs į namus paskendo tamsoje , o nemirtingasis neišgelbėjęs jos sesers pranyko didžiuliame koridoriuje.