Keršto galia

XIV skyrius

Iš lėto artėdama prie rožinių durų Belisa bandė įtikinti save, kad jos tėvas niekada neprasidėtų su Regina. Bandant tikėtis, kad įėjusi į kambarį su mergina išvys kitą vyrą, o ne savo tėvą mano protą užvaldė kita mintis, kuri skverbėsi po jos oda trokšdama pasiekti širdį ir priversti vėl pajusti neapykantą.

Ji puikiai žinojau, kad Markas Delasas niekada jos nemylėjo, bet manyti, kad jis pasamdė mirtinguosius beveik pražudžiusius mane buvo absurdiška. Net ir pats blogiausias tėvas niekuomet netrokštų, kad jo atžala mirtų.

Atidariusi Reginos kambario duris Belisa atsidūrė rožiniame Barbės pasaulyje. Ant blizgančių rožinių grindų gulėjo išmėtyti vyriški drabužiai. Pakėlusi nuo siaubingos spalvos grindų juodą tobulai pasiūtą švarką pastebėjau ant jo rankogalio M D inicialus. Išvydus dvi auksines raides ant drabužio ji suprato, kad savo mieląjį tėvelį pažinojo per prastai.

- Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? - saldžiu balseliu sumurkė baltapūkė mergina.

Blondinė sėdėjusi balkone ant plastmasinės kėdės rūkė cigaretę ir žvilgsniu svilino priešais ją sėdėjusį beveik visiškai nuogą maždaug penkiasdešimties dvejų metų sidabraplaukį vyrą. Išpūtusi dar vieną dūmą

Regina pajuto kaip Markas pradėjo atseginėti jos palaidinės sagas. Mergina išmetusi į šalia jos buvusią šiukšliadėžę Delasui pasiūlė eiti į jos barbišką kambarį. Įkalbėtas Reginos vyras sutiko sugrįžti į kambarį.

- Belisa...- tėvo bronzinės spalvos veidas išblyško išvydus mane stovinčią viduryje kambario.

Sukryžiavusi ant krutinės rankas ji stebėjo du susigėdusius meilužius. Pamačiusi neapykantos kupiną jos žvilgsnį Regina skubiai pradėjo užsiseginėti sagas.

- Atleisk tėveli , kad sutrukdžiau tau smagintis su kekše,- tai išgirdusi šviesiaplaukė paraudo iš pykčio, bet nedrįso tarti nei žodelio.

Pasidavęs maždaug tris kartus už jį jaunesnės merginos vilionėms mano akyse tėvas smuko dar žemiau.

- Neleisiu tau , taip jos vadinti! - sušuko Markas Delasas. Mėlynakis vyras buvo pasiruošęs ginti savo meilužę kaip liūtas.

***
Pasklidus žiniai , kad Belisa gyva Rebeka gyveno kaip ant adatų. Tamsiaplaukė maždaug bijojo, jog netikra sesuo sugrįžusi į namus jos atsikratys. Ir taip atkeršys, kad įseserė elgėsi su ja kaip tikra kalė.

"Tikiuosi Belisa niekada nesužinos į kokį mėšlą yra įklimpusi jos šeima."- galvojo Rebeka nešdama sunkų lagaminą žemyn.

Rebeka net neketino laukti , kol grįš tėvas iš eilinio pasimatymo su kažkuria iš tuzino sugulove ir vėl ją sumuš. Jai jau pabodo dangstyti sužalotas rankas ir kojas po ilgais drabužiais, o mėlynėmis nusėtą veidą slėpti po storu makiažo sluoksniu. Rebeka leisdamasi sraigtiniais laiptais žemyn prisiekė, kad į namus, kuriuose mirė jos mama niekada nebekels kojos.

Prisiminus vienintelį asmenį, kurį šiam pasaulyje išties mylėjo Rebeka skruostais pradėjo riedėti ašaros. Lagaminas akimirksniu tapo toks sunkus, jog trapi mergina jo vos neišmetė iš rankų. Vos ne vos nusileidusi žemyn Rebeka trumpam stabtelėjo pailsėti. Kelias akimirkas pastovėjus ji sunkiai gaudydama orą vėl pačiupo savo rudą lagaminą.

Išsmukus pro nesaugomas medaus spalvos duris Rebeka atsidūrė kieme. Tamsiaplaukė uždariusi duris paskutinį kartą atsigręžė į namą, kuriame didžiąją gyvenimo dalį praleido. Mintyse atsisveikinusi su ankstesniu gyvenimu Rebeka apsisuko ir ryžtingai patraukė tolyn.

Didelis vilkšunis pririštas prie būdos stovėjusios šalia prabangaus namo primenančio rūmus įspėjamai sulojo, bet vieniša mergina rankose tvirtai spausdama lagaminą į jį nekreipė jokio dėmesio. Rebeka žingsniavo tolyn galvodama apie Patriciją, kuri naiviai tikėjosi, kad pasaulį išvydęs kūdikis privers žiaurųjį tironą pasikeisti. Prisimindama savo maldavimus palikti tą siaubingą namą Rebeka judėjo į priekį. Paėjus maždaug šimtą metrų ji pajuto , kaip jos petį palietė kažkieno šalta lyg ledas ranka. Pajutusi ledinį prisilietimą Rebeka garsiai suklykė. Aidui atkartojus jos klyksmą kažkas stovėjęs mergaitei už nugaros jai smogė per galvą ir ši suklupo. Rebekai iš rankų išsprūdęs lagaminas atsidarė ir ant žemės pabiro drabužiai.