Keršto galia

XVII skyrius

Dangui nusidažius juoda spalva saulė raudona pasislėpė už sunkių debesų. Pasaulio , kurį apgaubė tamsa bežvaigžde savo marška dangus prakiuro ir baltos ašaros pabiro ant žemės. Lietaus lašai krito ir krito ant juoduos žemės nenustodami, kol kiaurai dangų perskrodė žaibas.

Prie lango tuo metu stovėjęs vyras krūptelėjo. Jo širdį pervėrė baimė, kai tamsoje išvydo šešėlį moters , kuri vienintelė pavergė ne tik jo kūną, bet ir širdį, sielą Markui atrodė, kad vėl išgirdo gražiosios rudaplaukės juoką ir švelnų balsą viliojantį jį eiti su ją kartu į tamsą.

- Nejaugi, tu man nejauti neapykantos?- klausė jis žvelgdamas į langą , po kurio stovėjo būtybė. Mergina apšviesta neryškios lauko šviesos atrodė lygiai tai pat , kaip tą naktį, kai pirmą kartą jie susitiko šokolado spalvos akių savininkė vėl vilkėjo tą - juodai baltą suknelę primenančią Markui vaikystėje ragautą pienišką šokoladą.

- Kaip aš galėčiau neapkęsti to, kurį visada mylėjau? - tas balsas apsvaigino žilaplaukį vyrą lyg vynas.

Staiga užmiršęs, kad jo mylimosios seniai nebėra jis atsitraukė nuo lango ir išskuodęs iš miegamojo patraukė koridoriumi, vedančiu į kiemą, kuriame jo laukė gal vilioklė sirena užbūrusi jį, o galbūt ir piktoji dvasią troškusi jį kartų nusitempti į požemius, amžinos tamsos karalystę, kurioje šviesa ir meilė mirdavo.

Įkvėpęs gaivaus oro lauke Markas pažvelgė į tą pusę, kurioje stovėjo prieš akimirką mylimoji ir paklaiko iš baimės. Jis išplėstomis akimis žiūrėjo į Abigailę pasidabinusią žalia suknele neįstengdamas tarti nei žodžio.

- Markai, tu esi prastas tėvas ,- jaunutė moteriškosios lyties atstovė dar neseniai maldavusi jo ją vesti žvelgė dabar į vyrą iš aukšto. - Bet kuris kitas jau būtų seniai policijai pranešęs apie dukters dingimą, bet tu... - tespėjo pasakyti Abigailė prieš ją nutraukiant žilaplaukiui vyrui.

- Belisa namus paliko savo noru.

- Aš turėjau omenyje, ne Belisą, o Rebeką.

Moteris atsegė krokodilo odos rankinę , kurią buvo užsimetusi ant peties ir iš jos ištraukė pluoštą nuotraukų. Nusivaipiusi išsirinko vieną iš krūvelės ir ją atsuko į vyrą. Norėdamas įžiūrėti , kas toje nuotraukoje pavaizduota Markas priėjo arčiau. Vos priartėjęs prie Abigailės jis užuodė jos citrinų kvapo kvepalus , kurių ant savęs juodaplaukė buvo užsipylusi kone visą litrą.

- Ko prileidai mano, dukrai, Abigaile,- Marko veidas iš pykčio pabalo beveik tą pačią akimirką , kai jis pažvelgė į nuotrauką, kurioje Rebeka susitraukusi sėdėjo ant medinio gulto ir žvelgė iš baimės išplėstomis akimis į tamsą.

- Aš prie tos mergiotės nei piršteliu neprisiliečiau,- Abigailė nuotrauką , kurią parodė Markui pakeitė kita. - Galbūt mano mielasis broliukas ko nors jai primaišė į maistą...

Abigailė vaikščiojo labai plonu ledu. Ji melavo apie Ilją Belkovą ir džiaugėsi, kad Markas it žuvis užkibo ant melo jauko.

- Tu man sakei, kad neturi brolio!- sužaibavo akimis vyras. - Kodėl man melavai?

- Nes tikėjausi, kad mane vesi.

Šalta kaip ledas moteris beveik nerodžiusi jausmų staiga virto tą pačią naivuolę tikėjusią, kad jai pavyks ištekėti už pinigų maišo.

- Kas tavo brolis? - Markas išplėšė Abigailei iš rankos nuotrauką, kurią ji laikė rankoje ir sudraskė ją į skutelius. Po akimirkos jis ant žemės išbėrė visa tai, kas liko iš jo dukters atvaizdo.

***

Burnai išdžiūvus nuo maldų Rebeką užuodė svaigų ir aitrų rožinių rožių kvapą. Tas kvapas susigūžusiai merginai priminė naktį, kai ji išsmuko slapčia iš namų. Tą tamsią ir šaltą lapkričio naktį Rebeka buvo susitarusi kapinėse susitikti su jai patikusių keliais metais už ją vyresniu vaikinu , tačiau vietoj išsvajoto pasimatymo Rebekai teko išvysti tamsiaplaukę šmėklą. Nuo išblyškusios šmėklos apsirengusios pėdas siekiančią balta suknele sklido tas pas rožių kvapas.