Keršto galia

X skyrius

Nuskambėjus pasuktiniems dainos akordams, Markas nustūmė jautrumą užvaldžiusį mano protą į tolimiausia sielos kertelę ir leido širdžiai vėl pasidengti storu ledo sluoksniu, pro kurį retai sugebėdavo prasibrauti teigiamos emocijos ir šilti jausmai. Nepakilęs iš savo vietos išjungė tyliai grojusį radiją ir ir išgirdo kažką pasibeldžiant į juodojo kambario (taip mėgdavau vadinti erdvę, kurioje dominavo ši tamsi spalva) duris.

- Užeikite,- tarė jis.

Po akimirkos durys atsivėrė ir į kambarį įžengė Rodžeris. Neištaręs nei žodžio jis padėjo ant stalo laikraštį ir laukė, kol Markas perskaitys atverstą jo puslapį.

- Šiame laikraštyje yra mano dukters nuotrauka,- tarė jis žilų plaukų sruogą užkišdamas už ausies.

Paskubomis perskaitęs trumputį straipsnelį Markas prisiminė, kaip kažkada su Frančeska žiūrėjo filmą apie "Iksmenus"- žmones turinčius stebuklingų galių. Anuomet per televizoriaus ekraną matydamas galybę mutantų buvau linkęs netikėti, kad tokie padarai kaip jie gali egzistuoti realybėje. Bet dabar žiūrėdamas į Belisos, kuri buvo praminta mergina širše nuotrauką, Markas žinojo, kad filmuose rodomi ir legendose aprašyti padarai iš tiesų egzistavo.
***

Kažkur šiaurės rytuose už daugybės kilometrų nuo Darsėjos kaimo prie ledų kioskelio stovėjo būrys įvairaus gymio ir amžiaus vaikų. Besipešančių dėl geresnės vietos eilėje pulką mažylių apėjo du tamsiaodžiai, laikantis karštus vaflius aplietus šokoladu ir apibarstytus spalvotais žirneliais.

Žingsniuodami pilku, nešvariu šaligatviu jie kartkartėmis stabtelėdavo atsikąsti savo skanėstų. Berniukams kramtant gal kokį penktą vaflių kąsnį prie šaligatvio sustojo juodas džipas, ant kurio  lentelės su numeriais buvo parašyta: FLA 666. Iš transporto išlipo trys žmonės. Vienas iš trejeto laikė rankoje automatą. Būtent tas plikis, kuris nebuvo užsidėjęs juodos kaukės ant veido ir liepė sėbrams čiupti vaikus.

Išvydę artėjančius žmones, nešančius mirtį (taip korsiečiai vadino tuos, kurie be jokios priežasties užpuldavo praeivius ir juos pagrobdavo) berniukai paklaiko iš baimės ir pametė savo skanėstus. Praradę savo saldumynus mažyliai užuot sprukę pravirko ir liko stovėti savo vietose it užhipnotizuoti.

Kai žmonių vaikai pabudo lyg iš transo juos jau buvo pačiupę kaukėti tipai ir nešė prie bagažinės. Berniukai kaip mergaitė, kurios neišgelbėjau dėl kažkokios nežinomos priežasties, pradėjo vaikiškai gintis nuo užpuolikų, bet jų pastangos buvo bergždžios. Net menkiausios vilties iš tvirtų mirtingųjų gniaužtų jiems nebuvo.

Einantis pro šalį mirtingieji, nors ir matė kaip du žmonės bandė sugrūsti besipriešinančius berniukus į bagažinę nieko ne darė, kad išgelbėtų pasmerktuosius.

Kažkuriuo momentu viską stebinčiai Belisa į galvą šovė kažin kokia mintis. Nespėjusi sau net mintyse pasakyti: "Nežaisk su ugnimi, Belisa, nes nudegsi", įsmuko į džipą ir atsidūrusi salone, atsigulė šalia galinės sėdynės.

Nepraėjus nei porai minučių nuo mano įsibrovimo išgirdo, kaip vienas vyras su šautuvu pasakė saviškiams, kad seks šviesiaplaukę ir palinkėjo sėkmingos kelionėms jiems.

Atsisveikinę su bičiuliu du žmonės su kaukėmis įlipo į mašiną, ir abu nusiėmė nuo veidų kaukės. Kai žmogus su odinę striukę, užvedė variklį jie pajudėjo iš vietos.

Belisos ir pagrobėjų kelionė į kažkokį pasaulio kampelį trūko neilgai, nes džipo vairuotojas net nepavažiavęs keliolikos kilometrų kažką nesuprantama man kalba, kuri skambėjo panašiai, kaip hieroglifinė majų kalba, pasakė savo bendrui. Šis nieko neatsakęs atidarė dureles, o po akimirkos tą patį padarė ir jo sėbras. Jiems išlipus iš automobilio girdėjau, kaip jie iš bagažinės ištraukė verkiančius vaikus.

Pagulėjusi šalia galinės sėdynės kelias minutes, kol Belisa sukaupė drąsą išlįsti iš slėptuvės ir susitikti akis į akį su siaubingais dalykais. Išsiropštus iš džipo išvydo baltą pastatą panašų į ligoninę. Neapžiūrėjus atidžiau iš lauko pusės vietos, kurioje turėjo būti nutraukti du gyvenimai, užlipo laiptais, sudarytais iš trijų stačių ir pilkų pakopų ir atidarė iki galo praviras paliktas baltas duris. Įėjusi pro jas ir atsidūsi koridoriuje, kuriame nebuvo jokių langų, Belisa iš netoliese buvusio kambario užuodžiau panašų į dezinfekavimo skysčio dvoką susimaišiusį su šviežio kraujo kvapu.

Net nenutuokdama, kaip paprasti mirtingieji sugebėjo taip greitai susisukti ir pradėti egzekuciją, sekė tuos du kvapus it koks pėdsekys šuo, kol išvydo dar vienas identiškas pirmosioms, matytoms lauke duris. Dar nespėjus atidaryti tų durų, už kurių vyko siaubingi dalykai, Belisa žinojo, kad išvysiu kraujuojantį vieną iš vaikų.

Dėl savo noro pasielgti teisingai atidarė duris ir įėjo į indigo spalvos patalpą, kurioje vyko operacija. Vos man spėjus peržengti durų slenkstį du žmonės buvę mažame kambaryje liovėsi pjaustinėję vaiką ir išiminėję iš jo organus.

Tie žmonės, kurie pasielgė pasibaisėtinai nebuvo tie patys, su kuriais važiavo juodajame džipe. Jie buvo žmonės, kuriuos pažinojau.

- Tėve, sulaukėme svečių,- pranešė Matijas dėdamas į šiukšlių maišą negyvo berniuko inkstą.

Net neabejojau, kad jaunesnysis ir vyresnysis Flangamai atėmė mažylio gyvybę ne dėl nesveiko pomėgio žudyti kitus mirtinguosius, o dėl noro padėti (žinoma už nemažą sumą pinigų) kažkokiems turtingiems žmonėms, kurių vaikams reikėjo transplantuoti organus.

Stovėdama tamsiai mėlyname kambaryje trumpą akimirką pasijaučiau taip lyg būčiau viena iš filmo "Turistai" veikėjų. Šį filmą ji žiūrėjo po didžiojo lūžio, kai ryžausi romantines istorijas padėti į šalį ir pradėti skaityti mistines ir siaubo žanro knygas. Belisai kažkodėl į galvą piršosi mintis, kad tuojau ją stypsančią kambaryje sučiups Matijas su savo tėtušiu ir pririšę prie gulto paskers kaip gyvulį. Lyg to būtų negana dar ėmė mintyse kurti scenarijų, kuriame jos dalis žudikai pristatys į kažkokią ligoninę, kurioje bus operuojami brazilai.

- Tu man sakei, kad Marko duktė negyva,- Ponas Flangamas, kurio vardas buvo Kolinas, padėjo ant operacinio stalo padaryto iš medžio, kruviną skalpelį ir nusiėmė pirštines.

Kolino kaip ir Matijo plaukai buvo trumpi ir gelsvi. Būtent čia šių dviejų vyrų panašumai, nes keturiasdešimtmečio vyro bronzinės spalvos, kvadrato formos, apšepęs veidą, ant kurio kairio skruosto buvo gilus įpjovimo randas, smarkiai skyrėsi nuo savo šviesiaodžio, neseniai atšventusio dvidešimtąjį gimtadienį sūnaus.

Kairė vyresniojo Flangamo akis buvo tamsiai, o dešinė atrodė taip lyg būtų pakeista į netikrą. Būtent tas Kolino žalias, dirbtinis regėjimo organas buvo lygiai tokios pat spalvos kaip jo sūnaus tikros ir net gi labai gyvybingos akys.

- Kai paskutinį kartą regėjau ji ir buvo negyva.-

Belisai užteko tik kartą dirstelėti į Matijo veidą, kad suprasčiau, jog jis kartu ir bodėjosi tėvo elgesiu, ir bijojo jam nepaklusti.

Tai išgirdęs ponas Flangamas ne juokais įniršo. Jis žaibuodamas akimis skėlė sūnui riebų antausį ir garsiai sušuko.

- Nedrįsk man daugiau meluoti!