Keršto galia

XV skyrius

Išėjus iš dušo kabinos Belisa sugrįžo į kambarį, kuriame padariau didžiausią gyvenimo klaidą. Tos šviesios kambario sienos, didžiulė spinta prie lango net gi violetinis tualetinis stalelis stovėjęs prie lovos... Kiekviena net ir menkiausia smulkmena buvusi viešbučio numeryje jai priminė naktį, kurios metu prarado budrumą ir prisileido per arti vieną iš savo priešų.

Sakoma , kad draugą reikia prisileisti arti, o priešą dar arčiau. Belisos atveju šie žodžiai visiškai netiko, nes Sasukei ji jautė ne tik neapykantą, bet ir jausmą, dėl kurio visais laikais buvo galandami karo kirviai.

Nerimastingai vaikščiodama po kambarį išvydo dar vieną įrodymą , kad naktį praleido ne viena. Belisai pireikė kelių kankinančių akimirkų, kad išdrįstų tą popieriaus lapelį paliesti ranka ir maždaug tiek pat laiko, jog įgyčiau drąsos perskaityti dailiu raštu parašytus žodžius.

Sniego piramidė.

Kelis kartus perskaičius tuos pačius žodžius ji suglamže raštelį ir mintyse džiūgaudama, kad Sasukė neparašė jokios ištvirkėliškos frazės išmetė į šiukšliadėžę lapelį su dviem jai nieko nereiškiančiais žodžiais. Atsikračius raštelio niekaip neįstengė iš galvos išmesti tų dviejų žodžių. Kuo ilgiau apie juos galvojo, tuo labiau pradėjo tikėti, kad mano pasąmonėje yra paslėptas prisiminimas apie sniego piramidę.

Belisa užmerkė akis ir mintyse pradėjo įsivaizduoti piramidę pastatytą iš sniego. Jai bandant mintyse sukurti statinį iš atminties išdilęs prisiminimas sugrįžo ir išvydo baltais kailiniais apsirengusią rudaplaukę, merginą stovinčią prie didžiulės sidabrinės sniego pusnies. Ji stovėdama šaltyje šypsojosi pačia tikriausia šypsena.

- Ar mes statysime sniego senį? - paklausė mergina, pirštinėtoje rankoje spausdama sidabrinę sniego gniūžtę.

- Šiemet, Aiste, mes statysime ne sniego senį, o sniego piramidę ,- ištarė priešais ją stovėjęs vaikinas.

Išgirdus balsą žmogaus, kurio veido Belisa nematė ėmė manyti, kad ji pradėjo prisiminti Aistės ir Sasukės išgyventą gyvenimo akimirką. Norėdama įsitikinti ar jos spėjimas teisingas bandžiau savo protą priversti parodyti man to vaikino stovinčio priešais rudaplaukę veidą. Trokšdama sužinoti, ar girdėjo rudakio vampyro balsą vertė savo smegenis, kurios atsisakė funkcionuoti ir padėti atidengti paslapties šydą.

- Aš sužinosiu ar tai buvo Sasukė,- vis kartojo ji tai lyg kokią mantrą, kol pavyko sužinoti tiesą.

Nors regėjau veidą tik sekundės dalelytė man to pakako , kad suprastų, jog ten buvo išties Sasukė. Vaikinas, kurį matė prisiminime buvo maždaug penkiolikos ar šešiolikos metų.

Išvydusi tai, ką troško regėti sugrįžo prie tos šaltos žiemos popietės, kurios metu du laimingi įsimylėjėliai neįtardami, kad jų meilei nelemta tęstis amžinai statė sniego piramidę. Tik Sasukei ir Aistei pabaigus statyti statinį, kuris buvo daug nuostabesnis už kadaise stovėjusią Gizos piramidę Egipte Belisa atrado savyje jėgų atmerkti akis, kurios staiga virto dviem švino gabalėliais. Iš apsunkusių akių ištryškus dviem krištolinėms ašarom mano krūtinę perskrodė begalinis ilgesys. Ji ilgėjosi prarasto ankstesnio gyvenimo, laimingų akimirkų , kurių naujajame gyvenime nebuvo labai daug, bet užvis labiausiai ilgėjausi savo motinos, kurią pažinojau tik iš nuotraukų.

***

Prisimindama pokalbį su Dereku Sintija uždarė paskutinį kartą metalinius vartus. Ji trumpam sustojus prie akmeninio angelo skulptūros pabandė įsivaizduoti gotikinio stiliaus pastatą spalvotą, o ne pilką koks jis buvo iš tiesų. Sina prie įsivaizduojamos tvirtovės paveikslo regėjo stovinčius ne vampyrus, o flamerdus - padarus , kurie praleisdavo daugybę laiko padangėse. Gražiojoje Sintijos vizijoje flamerdai buvo be nuodėmės.