Keršto galia

III skyrius

Nors Belisa būtų galėjusi lengvai pasivyti Mauricijų ir atkeršyti už tai, kad jis pakvietė ją ir Kesę į tą nelemtą vakarėlį, bet to nenorėjo. Bent jau kol kas nejautė alkio ir noro kažką žudyti. O net jeigu ir būtų jautusi, tuos du troškimus, tai nebūtų jo pasirinkusi. Tiesiog Mauricijus buvo smulki žuvelė, o medžiotojai pirmiausia norėjosi sumedžioti pačias stambiausias ir pavojingiausias.

Vampyrei visai nesinorėjo pasilikti bjauriajame Anastasijos namuose, bet ji negalėjo išeiti. Tik jau ne taip siaubingai apsirengusi. Gal ankščiau ji ir jautėsi visai neblogai vilkėdama kažkokios prostitutės drabužius, bet atgavus žmogiškus jausmus buvo kažkaip nesmagu. Ir net gi šiek tiek gėda, nes suknelė labiau priminė mažytę drobės skiautelę, vos dengiančią kūną ir labai mažai paliekančia vietos fantazijai.

Išnaršiusi visą drabužių spintą, ji rado ganėtinai padoriai atrodantį blizgučiais išpuoštą rožinį kostiumėlį ir prie jo derančius aukštakulnius. Nors merginai rūbų spalva nelabai patiko, bet ji vis tiek persirengė. O tada Belisa dirstelėjo į veidrodį ir pamatė, kad kad drabužiai jai buvo per dideli. Visiškai nepritaikyti prie jos figūros.

Murmėdama po nosimi kažką apie prastą Anastasijos skonį ir akį rėžiančius blizgučius, kuriuos visus mielai nuplėšytų nuo marškinėlių ir švarkelio, mergina apsiavė aukštakulnius. O tada tykiai it vagis išsėlino iš namo.

Pamažu toldama nuo mirtimi alsuojančios vietos Belisa mintimis sugrįžo į praeitį. Ji prisiminė, kaip būdama šešerių milžiniškame sode iškasė tuziną duobių, nes buvo įsitikinusi, kad būtinai ras piratų užkastą lobį. Po prisiminimo, privertusią rudaplaukę nusišypsoti sekė kiti. Praleistų malonių popiečių muziejuje tyrinėjant senovines relikvijas, bandymus iššifruoti senovinius tekstus, laisvų valandėlių praleistų mokantis seniai išnykusių tautų kalbų.

Nors ir žinojo, kad niekada negalės tapti tikra archeologe ir bus priversta valdyti tėvo sukurtą verslo imperiją, bet nenuleido rankų. Puoselėjo savo svajonę ir didžiąją gyvenimo dalį praleisdavo sėdėdama prie knygų. Deja, jai nebuvo lemta išsipildyti, nes vieną dieną suklydo ir su Kese nuvyko į vakarėlį, turėjusį vykti Reginos Brouzmur namuose. Į jį joms suveikė pakvietimus Mauricijus. Vakarėlių liūtei Kesei tai buvo likimo dovana, o Belisai tik būdas pabėgti nuo rutinos.

Vos pasirodžius Belisai ir Kesei prabangioje ir neskoningoje viloje, vakarėlio organizatorė užrakino duris. Kesei paklausius, kodėl ji taip padarė, Regina atšovė, kad pikti kaimynai gali sugadinti visas linksmybes. Kiek vėliau man buvo lemta sužinoti , jog tos linksmybės buvo ne kas kita, o dviejų merginų kankinimas.

Kesė įkando į ranką ją pradėjusiam grabalioti Anrijui (dėl plieno spalvos akių ir ūmaus charakterio vaikinas buvo pravardžiuojamas grizliu) į ranką. Skausmas, kurį pajuto piktavalis, jam aptemdė protą, todėl jis nieko negalvodamas pačiupo pirma po ranka pasitaikiusi daiktą - beisbolo lazdą, ir juo smogė jai per galvą. Mirus Kesei atėjo Belisos eilė patirti žmonių žiaurumą...

Prisiminusi patirtas kančias netyčia užkliudė kraujuojančią širdies žaizdą. Jai pasruvus krauju, į savo priešų sąrašą įterpė ir nepažįstamąjį, dovanojusi jai naują gyvenimą. Ir Belisa pažadėjo prieš suvesdama su juo sąskaitas, bet kokia kaina prisiminti to niekšo pavertusio pabaisa, veidą.

***

Sintija sustojusi prie Saulėtekio gatvėje buvusių kapinių ketvirtos eilės ketvirto kapo išvydo iškastą duobę. Vietoje, kuri neseniai buvo mirusiosios amžino poilsio vieta, tebuvo likęs tik atidarytas tamsiai rudas, ąžuolinis karstas. Šalia išniekintos kapavietes, man iš kairės pusės buvo į žemę įkastas medinis kryžius su prie jo pritvirtinta akmenine lentele. Plokštelė, kurioje buvo iškalti mirusiosios duomenis, net pūstelėjus menkiausiam vėjeliui plaikstėsi į šalis, nes buvo blogai pritvirtinta prie pašventinto medžio dirbinio.

Pasisukusi į kairę ranka ji nubraukė nuo lentelės dulkes ir mintyse perskaitė ant jos įamžintą tekstą, mirusios gimimo ir mirties datas.

Liesdama švelniu, neįdegusiu delnu šaltą akmenį prisiminė, kaip ją ir jos seserį Renė vos sulaukusias šešiolikos (tai buvo maždaug prieš šimtmetį) tėvai atidavė į vienintelę tuo metu buvusią prieglaudą, kurioje svetimi žmonės rūpindavosi suluošintais mirtingaisiais paliktais likimo valioje.

Pirmą kartą po daugybės prabėgusių metų atminusį tą siaubingą įvykį Sintija neverkė, nejautė sielą draskančio skausmo.

Kadangi jos tas praeities fragmentas nei truputėlio nesujaudino, padarė minčių šuolį ir prisiminimų upe nuplaukė į paskutinę savo žmogišką dieną.

Prisiminiau, kaip vieną šaltą žiemos popiete Kevinas Nazaretas kaip išvydęs leisgyves Sintiją su Renė pažadėjo mudvi išgelbėti. Iš pradžių nei viena iš seserų jo pažadu, bet vėliau... Po apsikeitimo krauju su nepažįstamuoju Sintija ir Renė užmigo trumpiausiu gyvenime miegu, kuriuo metu vyko smarkus pokyčiai jų gyvenimuose.

Dešimt minučių, šeši šimtai sekundžių. Tik tiek laiko trūko jų iš išorės sveikų, bet viduje jau seniai merdėjančių organizmų kova... Kova, kurią pralaimėjęs seserų žmogiškumas, dovanojo joms viltį.

Iš naujo išgyvenusi akimirkas pakeitusias ne tik Sintijos gyvenimą, bet ir jo kokybę, prisiminė užplūdusi džiugesį, kai Kevinas žiūrėdamas į dvi rudakes merginas - ją ir Renė pranašė, jog daugiau nereikės gulėti palatoje ir laukti mirties.

Išlipusi į krantą, kitaip tariant nustojusi klaidžioti po prisiminimus, Sintija praleido maždaug pusvalandį prie Belisos kapo. Per visą tą laiką bandė sugalvoti pasiteisinimą, kurį išgirdęs vadas (jis man buvo įsakęs atkasti merginos kapą ir karstą su jos kūnu nugabenti į tvirtovę) kuo mažiau ant jos supyktų. Taip ir nieko nesumąsčiusi, kas skambėtų įtikinamai, patraukė sunkia širdimi prie savo automobilio, kurį buvo palikusi prie metalinių kapinių vartų.

Lėtai artėdama prie savo antikvarinio, balto Jaguar XK markės automobilio išvydo juodai apsirengusią žmogystą, kuri atsirėmusi į mašinos kapotą stebėjo Sintiją. Atidžiau tamsoje įsižiūrėjusi į už save aukštesnį visa galva ir stipresnį atėjūną, išvydau apskritą, šviesų veidą, kuriame it du šviečiantis žibintai ryškiai švietė mėlynai pilkos, gilios akys.

Dailus vampyro veidas man jokio įspūdžio nepadarė, o štai kelios tiesios kaštoninių spalvų sruogos išlindusios iš po gobtuvo... Tie nemirtingojo plaukai man priminė lygiai tokio pat atspalvio Sasukės Kirosagio garbanas.

Mintyse išvydusi vado, kuriam ilgą laiką puoselėjo šiltus jausmus, atvaizdą vėl kaip ankščiau pradėjo trokšti, su manimi būtų ne Kevinas, o Sasukė.

- Sintija, tu pavėlavai,- tarė praleidęs Kevinas. - Vadas bus nepatenkintas, kad į tvirtovę neatgabensi Belisos Delas.

- Ačiū, kad priminei, Kevinai,- pabaltakiavo į jį akimis Sintija. - Ar Sasukė tave atsiuntė mane prižiūrėti?

- Ne, ponas Kirosagis man nedavė tokio įsakymo.

Suraukusi juodus antakius laukė, kol nemirtingasis slapta atsekęs ją vėl prisipažins mylintis. Tie jo amžini prisipažinimai jai jau buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Nors kas kartą Sintija įniršdavo išgirdusi apie vis dar vampyro puoselėjamus jai šiltus jausmus, stengdavosi neįskaudinti to, kuriam buvau skolinga už naują gyvenimą ir visišką judėjimo laisvę.

Aštriailtis žvelgiantis į Sintiją buvo tarytum neregys, kuris dėl savo meilės jai nepastebėjo, kad Renė troško, kad jis jai būtų ne tik draugas.

Šviesus nemirtingojo stebėjusio mane veidas kaip įprastai paraudo, kai jis prisipažino mylįs mane.

Išgirdusi nebe pirmą kartą tai, vos susilaikė nepasakiusi, kad mano negyvą širdį galėjo suvirpinti tik susitikimas su Sasuke.

Kadangi nei vienas iš tvirtovėje gyvenusių vampyrų nebuvo matęs vado bučiuojantis su vampyre ar mirtingąją, Sintija ir Renė buvome pradėjusios manyti, kad jo išvis netraukė moteriškosios lyties atstovės.

"Kaip mes smarkiai klydome, sese..."- pagalvojo Sintija žiūrėdama į savo pašnekovą, kuris kažką jai sakė.

Nesiklausydama Kevino sugrįžo vien mintimis į lemtingą naktį ir vėl regėjo tai, kas privertė širdį sudužti į šipulius. Ji matė, kaip vampyrą, apie kurį dažnai svajodavo, pakerėjo mirštančiosios rudaplaukės šokolado spalvos akys.