Keršto galia

XVIII skyrius

Pasakodamas savo ir Kerou meilės istoriją jis priešais akis vėl regėjo tą auksaplaukę nuolatos besišypsančią merginą gyvą. Prisimintas prieš daugybę laiko prarastos mylimosios atvaizdas vėl atvėrė seną žaizdą , kuri vėl pasruvo krauju.

Prieš šešiolika metų Merlende - kaimelyje prieš karą stovėjusiame prie bokšto laikrodžio užsidegė viena medinė trobelė. Per liepos tryliktosios naktį įvykusį gaisrą žuvo Helena ir Keidenas Grynai (Kerou ir Abigailės tėvai) bandydami išgelbėti savo dvejų ir šešiolikos metų dukteris nuo žūties. Prabėgus maždaug metams nuo brangiausių žmonių mirties Kerou susitaikė su netektimi ir vis dažniau vartydavo senus nuotraukų albumus ir pasakodavo įvairias gyvenimo istorijas Abigailei trokšdama, kad iš sesers atminties neišdiltų prisiminimai apie tėvus.

Vieną karštą vasaros dieną užmigdžius seserį nuo stalo auksaplaukė mergina paėmė seną knygą, ant kurios odinio viršelio buvo nupiešta visą reginti akis ir išėjo į kiemą. Atsisėdusi ant senų sūpynių žaliaakė atsivertė egiptiečių kalba parašytą rankraštį ir pradėjo skaityti sudėtingus hieroglifus.

- Gal žinote , kas moka lotynų kalbą?- išgirdus klausimą merginą krūptelėjo. Skubiai užvertusi knygą ji ją pasidėjo ant sūpynių ir pažvelgė žemyn.

- Nenoriu girtis, bet aš esu vienintelė iš Merlendo gyventojų bent šiek tiek mokančių šią mirusią kalbą ,- tarė ji žvelgdama į tamsiaplaukį.

- Ar galėtumėte man padėti? - Ilja iš švarko kišenės išsitraukė popieriaus skiautę. - Vienas mano bičiulis atsiuntė šį raštelį , bet aš neturiu žalio supratimo , kas jame parašyta.

- Gerai, aš jums padėsiu ,- pažadėjo mergina nulipdama nuo sūpynių.

Popieriaus skiautę, kurią padavė nepažįstamasis vos auksaplaukei palietus kojomis buvo susilamdžius. Vietomis juodos raidės buvo taip išblukusios, jog mergina sunkiai įstengė įskaityti žodžius.

- Quandō praeteritus , praesens et futurus combino nihil aborior,- lėtai perskaitė Kerou.

- Ar žinote , ką šie žodžiai reiškia?- išgirdus klausimą Abigailės sesuo pakėlė nuo lapelio akis ir išsigandusiomis akimis pažvelgė į juodaplaukį.

- Kai praeitis, dabartis ir ateitis susijungs nieko nebeliks.

Išvertus sakinio dalį, kurį buvo parašyta raštelyje Kerou prisiminė pasakojimą , kurį papasakojo jai mama likus vos dienai iki gaisro. Auksaplaukė gražindama atėjūnui popieriaus gabalėlį vėl išvydo Heleną Gryn paskutinę gyvenimo dieną rodančią jai knygą , ant kurios viršelio buvo nupieštos dvi gyvatės akys.

- Šioje knygoje yra surašytos visos pasaulio paslaptys,- tarė šviesiaplaukė moteris išvydusi , kaip jos vyresnioji duktė iš nuostabos išplėtusi akis žiūrėjo į knygą.

Išgirdus mintyse skambantį motinos balsą Kerou pajuto kaip jos skruostais riedėjo ašaros.

- Ar joje yra parašyta kiek laiko egzistuos mūsų pasaulis? - tai buvo pirmasis klausimas , kurį uždavė mergina atplėšusi akis nuo keistosios knygos.

- Žinoma, kad yra,- Helena pradėjo sklaidyti pageltusius puslapius trokšdama greičiau surasti atsakymą į dukros užduotą klausimą.

Kambaryje įsivyravo nejauki tyla, kurią kartkartėmis pertraukdavo vartomų puslapių garsas ir abiejų (motinos ir dukters) kvėpavimas. Daugybę laiko Helena ir Kerou prastovėjo kambaryje tylėdamos, kol moteris surado reikiamus žodžius.

- Quandō praeteritus, praesens et futurus combino nihil aborior,- Kerou perskaitė šviesiu pirštu braukydama per knygą.

Išvertus lotynišką sakinį Helena savo dukrai papasakojo istoriją apie magiškąjį trejetą. Girdėdama legendą apie pasirinktąją, kuriai bus lemta vieną dieną išvysti dvi savo antrininkes (vieną iš praeities , o kitą iš ateities) ir pasmerkti pasaulį žūčiai Kerou pajuto begalinį liūdesį. Jai buvo liūdna , kad toji nepažįstamoji trokšdama ištaisyti svetimas klaidas ir išgelbėti savo gimtąją planetą sunaikins , ką taip ilgai puoselėjo ir kūrė kiti žmonės.