Keršto galia

XIX skyrius

Sukalbėjus maldą už savo draugą, kurį Belisa pažinojo didžiąją gyvenimo dalį prisiminė kodą, kurį suvedus tas paslaptingas aplankalas, kurį buvo gerai paslėpus nuo svetimų akių taps matomu.

*9a,g7+d;0f5.4c

Surinkus stebuklingąją simbolių, skaičių ir raidžių kombinaciją kompiuteryje atsidarė lentelė , kurioje balta linija tingiai keitė spalvą į melsvą. Prireikė poros minučių, kad aplankalas pavadintas Griuvėsiai atsiverstų.

Žvelgiant į tą juodomis raidėmis parašytą užrašą nejučia Belisa sugrįžo į tą dieną , kai pirmą kartą išdrįso sau mesti iššūkį ir perskaityti ne kokią lėkštutę meilės istoriją - kokias paprastai skaitydavo, o knygą, kurią skaitant jaustų atsėlinančią baimę.

Prisiminusi save baigčiai skaitančią vienintelio „Griuvėsių „ egzemplioriaus, kurį pavyko rasti Korsos centrinėje bibliotekoje anotacija ji nusijuokė.

Senam prisiminimui, kurį prieš akimirką regėjau aiškiai išblukus lyg saulėje palaikytai drobei neįstengdama liautis šypsojusis atidarė virusą. Akimis stebėdama programos lange besikeičiančius skaičius paniro į apmąstymų verpetą. Vos pradėjus kurpti planą, kuris pakenktų ne Reginai ir Anrijui (žmonėms, kuriuos dar neseniai troškau nušluoti nuo žemės paviršiaus), o savo mielajam tėveliui. Markui Delasui, kurio užsiundyti šunys pražudė Kesę ir jos širdyje paliko negyjančią žaizdą pajutau , kaip mano šypsena prigeso.

"Kai tik sunaikinsiu mirtingųjų lyderių trejetą atkeršysiu tau - Markai Delasai. Aš neatimsiu tau gyvybės , nes mirtis tau būtų per maža bausmė už visas padarytas skriaudas"- Belisa mintyse davė sau naują pažadą.

Niūriu žvilgsniu skrosdama erdvę buvusią priešais save mintyse bandė surasti savo tėvo Achilo kulną, į kurį galėtų be jokio gailesčio smogti. Sukūrus kokį šimtąjį spektaklį pavadinimu „Mano kerštas Markui Delasui „išgirdau vos girdimą pyptelėjimą. Tas beveik negirdimas garsas pranešė apie tai , kad vos po mažiau nei trisdešimt sekundžių pasaulis paskęs aklinoje tamsoje.

Per mažiau ne trisdešimt sekundžių sudegino visus tiltus kuriais kada nors galėčiau sugrįžti atgal.

Išeidama iš namo, kuriame ji praleido daugybę valandų kurdama virusą, skaitydama knygas, ar tiesiog stebėdama žvaigždėtą dangų ir statydama oro pilis juto begalinį liūdesį. Prieš amžiams atsisveikindama
su prabėgusiu gyvenimo periodu ir pastatu, kurį ilgai paslapčiai vadino namais paskutinį kartą pažvelgė į sienas saugojusias ją nuo žiemos šalčių ir rudeninių liūčių. Mintyse amžiams išsaugojus buto atvaizdą patraukė vieškeliu plačiu vedančiu į rytus.

***

Abigailė lyg kokia muilo operos veikėja serijos pabaigoje kone pusę minutes praspoksojo į gražias vyro akis delsdama atsakyti į klausimą.

- Manęs neužhipnotizuosi savo akimis,- juokdamasis pasakė Markas.

Išgirdus žmogaus , kuriam priklausė jos širdis balsą moters skruostai paraudo.

"Pirmą kartą nuoširdžiai džiaugiuosi , kad niekada nepradėjau susitikinėti su vampyru."- pamanė Abigalė žengdama porą žingsnių atgal.

Atsidūrusi šešėlyje , kur akylos kaip erelio Marko Dalaso akys neįstengė gerai matyti jos veido moteris apsilaižė lūpas ir tarė:

- Mano brolis yra Ilja Belkovas.

Abigailei nutilus elektros lemputė , kuri savo blausia šviesa apšvietė Delasų kiemą ir liūdno šuns (jis vis dar liūdėjo , kad neįstengė apsaugoti savo šeimininkės Rebekos) būdą kelis kartus sumirksėjo ir išleido paskutinį kvapą.