Keršto galia

VIII skyrius

Belisos širdyje vyravo chaosas, nes vienu metu mane iš vidaus okupavo du stiprus ir vienas kitam priešingi jausmai - susižavėjimas ir neapykanta. Pirmasis jausmas bandė ją pastūmėti į nepažįstamojo glėbį, o antrasis priminė kaip vampyras pasielgė su ir it koks nuodingas kirminas šnabždėjo į ausį "Nužudyk jį."

- Atleisk, už tai, kad tave išgelbėjau,- pradėjo atsiprašinėti Sasukė, o tai buvo išties keista, nes kiek Belisa žinojo vampyrai be neapykantos ir amžino alkio daugiau nieko negali jausti. - Aš nenorėjau tavęs prarasti dar kartą. Mes praeitame gyvenime buvome laimingi tai, kodėl negalime dabar tokie būti?

- Nes nemyliu tavęs, vampe! - tai sakydama nežiūrėjo į jo hipnotizuojančias rudas akis.

Bet kuris kitas išgirdęs tokius žodžius būtų pasidavęs ir nebekovojęs su jo neapkenčiančia mergina, bet šis jos gelbėtojas net neketino papustyti padus. Jai nespėjus net mirktelėti nemirtingasis žengė žingsnį į priekį.

It kokia penkiolikmetė prisiskaičiusi per daug banalių meilės istorijų, kuriuos nei per nago juodymą nesiskiria viena nuo kitos, pajutusi nemirtingojo alsavimą Belisa prarado norą kovoti. Pasinaudojęs progą, kad nepuolė jo, vampyras pabučiavo ją į lūpas. Belisa ūmai viską pamiršusi neatstūmė nepažįstamojo, o atsakė į jo bučinį.

Vos atgavusi sveiką nuovoką ir prisiminusi duotą pažadą Achelui, išsivadavo iš Sasukės glėbio. Trokšdama numalšinti sąžinės, kurį pajuto sulaužius man pažadą, graužatį skėlė nemirtingajam antausį. Bet nuo to ji pasijuto ne geriau, o atvirkščiai - net gi blogiau.

- Jeigu dar kartą mane paliesi išdraskysiu tau akis! - surikau Belisa, kai mano sąžinės balsas buvo užgožtas naujos neapykantos bangos.

Šį ji pyko ne ant Sasukės, o ant savęs, nes leido nepažįstamajam pabudinti manyje jausmą, kurio maniau net negalinti jausti niekam.

Belisai nuo mažens į galvą buvo kalama, kad meilė tik silpnino žmones, todėl nežinojo kaip tą blogą jausmą prisijaukinti ir paversti nepavojingu, liejo tulžį ant vargšo Romeo.

- Sutikčiau tapti neregiu, jeigu tavo šalta širdis priklausytų man,- tie žodžiai Belisą pribloškė taip, kad keliolika sekundžių negalėjau sugalvoti, ką pasakyti tokio, jog nemirtingasis pasijustų blogai.

- Mano širdies tu negausi. Jau geriau aš ją pati išplėšiu sau iš krutinės nei pamilsiu tą, kurio labiausiai neapkenčiu,- mintyse ji meldė negailestingos lemties, kad tie jausmai, kuriuos jautė būtų viso labo tik trumpalaikis susižavėjimas.

Jos žodžiai buvo ne tiesa. Iš tikrųjų ji nejautė tokios stiprios neapykantos, kad žudytųsi.

- Šiuos žodžius pakartok, kai būsi tvirtovėje,- nemirtingasis apsisuko ir neskubėdamas ėmė tolti nuo Belisos.

Stebėdama tolstantį nepažįstamąjį ji galėjo tik galvoti apie bučinį visiškai sujaukusi protą. Prisiminusi kadrą be kurio neapsieina nei vienas romantinis filmas manė, kad persiplėš pusiau, nes du galingi jausmai galynėjosi mano širdyje ir sieloje. Viena dalis manęs niršo, kad nutrūko bučinys, o kita - džiūgavo, jog rudakis vampyras pagaliau paliko ją ramybėje.

Kai Belisa nustojo kankinti save, dirstelėjo į kitą gatvės pusę norėdama įsitikinti, kad daugiau jokie blogiukai nepuldinėjo nekaltų žmonių. Neišvydus nei vieno žmogaus trokštančio kam nors pakenkti pradėjau stebėti dvi paaugles.

Tamsiaplaukė pažiūrėjo į savo pigų laikrodį, kurį buvo užsisegusi ant riešo ir pasakė kiek valandų draugei, stovėjusiai šalia jos. Blondinei, laikančiai rankoje milžinišką, rožinę rankinę rankoje linktelėjus galvą, juodvi patraukė prie arčiausiai buvusios stotelės.