Keršto galia

VII skyrius

Po dviejų dienų buvo rastas Achelo kūnas. Jį vienintelį iš visų žuvusiųjų apraudojo Belisa. Ji galėjo guostis bent tuo, kad jis nužudė visus Brendono sėbrus ir neliko nei vieno, kuris ją galėtų persekioti.

Jausdama siaubingą kaltę dėl brolio mirties ji keliavo į priekį. Žengiau nepažįstamomis gatvėmis apsirengusi mirusios merginos rūbais. Eidama siaura gatvele atsitiktinai pamatė iš žalios spalvos namo išeinančią liekną, bet ne tokią liesą šviesiaplaukę moterį, pro kurios odą persišviestų kaulai. Nepažįstamoji kažkur skubėjo, todėl užmiršusi užrakinti duris neatsigręždama nuskuodė tolyn. Greitai perbėgus per perėję damutė atidarė stiklines pastato duris ir įžengė į kirpyklą.

Belisa pasinaudojau likimo suteikta proga ir įsibroviau į blondinės namus. Pirmiausia nuėjau į nepažįstamosios tualetą ir pasinaudojau jos dušu. Drabužius, kuriuos buvau pavogus iš Anastasijos namų išmetė į mėlyną šiukšlių dėžę buvusią prie lango, o po to patraukė į blondinės miegamąjį. Iš kaštoninės spintos stovėjusios prie miegamame buvusio didelio lango, išsitraukė tamsiai raudoną palaidinę su v formos iškirpte ir plonas, juodas kelnes. Apsirengus svetimais drabužiais apsiavė smailiakulnius juodus batelius stovėjusius prie spintos. Susirišo drėgnus plaukus juoda gumyte gulėjusią ant stalo buvusio šalia milžiniškos lovos užtiestos gelsvu užtiesalu su baltais taškeliais.

Išsmukusi iš namų priklausiusių iš nepažįstamosios Belisa. Ji pamatė Mauricijų su keliais savo draugeliais, kurių ji nepažinojo mušančius dvi paaugles. Lyg to būtų negana einantys pro šalį praeiviai ne puolė gelbėti verkiančias ir maldaujančias pasigailėti merginas, o iš jų tik tyčiojosi. Juokėsi ir užgauliojo įvairiausiais šlykščiais žodžiais. Klausantis jų Belisai susidarė toks įspūdis, kad jos to nusipelnė.

"Ar bent vienas korsietis išdrįs tas vargšeles išgelbėti?" - mintyse Belisa savęs.

- Nejaugi be negalinčių pasipriešinti merginų kankinimų neturite, ką veikti?!-  staiga ji išgirdo kažką tai garsiai tariant.

Mušeikos paleido savo sunkiai sužeistas aukas ir pažvelgė kairėn.

Netrukus ir Belisa pasekė jų pavyzdžiu.

Vos pažvelgus į atletiško sudėjimo rudaplaukio rudakio veidą ji prisiminė fragmentą iš to vakaro, kai leisgyvė buvo atvežta į morgą. It per miglą ji regėjo, kaip tas nemirtingasis girdė jai savo kraują. Prisiminusi tą sceną lyg iš siaubo filmo Belisai vos pavyko susitvardyti ir neišplėšti jo širdies dabar pat. Davusi sau pažadą, kad vampui gyvastį atims vėliau leidau jam pasielgti didvyriškai ir išgelbėti dvi paaugles.

Ją nuvylė tai, kad užuot nepažįstamasis atsikratęs tų padugnių juos tik sumušė ir paleido.

Belisa troško, kad būtų pralietas tų padugnių kraujas ir ją tai gąsdino. Kad į širdį vis dažniau įsileisdavo tamsą.

- Šį kartą jus paliksiu gyvus, bet jei dar kartą mūsų keliai susikirs nepasigailėsiu jūsų ,- pagrasino tas nemirtingasis, kurio vardo Belisa nežinojo.

Žmonėms pradėjus skirstytis Belisa pasvėrė visus už ir prieš. Galiausiai ji nusprendė nepulti bėglių ir neišjungti žmogiškumo, nes nebuvo prasmės nuo savęs kokia pabaisa tapo. Vietoj smulkiai žuvelių ji nusprendė pulti stambią ir pasivijo Mauricijų nespėjusį įlipti į raudoną automobilį.

- Ar turi minutėlę?- paklausė Belisa.

- Belisa, ką tu čia veiki?- paklausė jis atsigręždamas į ją

Mauricijus labai nustebino išvydęs buvusią merginą sveiką ir gyvą.

Neatsakiusi į jo klausimą Belisa žengė žingsnį į priekį ir atsidūrusi priešais Mauricijų neprailgino savo nagų, nors ir troško, kad jis kentėtų už padarytas nuodėmes.

Apsilaižius rausvas savo lūpas ji suleido iltis vaikinui į kaklą, nes pajuto, kaip žvėris tūnantis joje vėl pabudo. Ir jis troško žudynių ir kraujo.

Belisa padariusi nemažą žaizdą kone per jėgą ištraukė iš jos savo dantis ir paleido mirtingąjį. Per mažiau nei minutę sužeistasis visiškai nukraujavo, o Belisa išplėtusi akis iš siaubo niekaip negalėjo jų atitraukti
nuo raudonos vis didėjančios balos.

Ji nenorėjo atimti dar vieno žmogaus gyvybės, bet negalėjo leisti, kad toks monstras kaip Mauricijus ir toliau skriaustų merginas. Be to jis buvo jos juodajame sąraše, todėl nusipelnė lėtos ir skausmingos mirties.

Kai Belisa įstengė atplėšti akis nuo raudonos balos, nusigręžė nuo jos ir patraukė tolyn, kad pakankamai nutolusi nuo aplinkinių galėtų skirti laiko savigailai. Nespėjus jai pranykti iš sausakimšos gatvės jai kelią pastojo vampyras išgelbėjęs nepažįstamąsias ir ištrynęs jų prisiminimus apie siaubingą įvykį.

Belisos rudoms ir nemirtingojo akims vėl susitikus, neapykantos ugnis ėmė liepsnoti jos širdyje. Jausdama tą galingą jausmą troško jį nužudyti, bet negalėjau. Bet kažkokia paslaptinga jėga jai neleido jam pakenkti. Lyg to būtų maža man širdis ėmė plakti smarkiau, o skruostai paraudo. Ji skubiai nudelbė akis žemyn it būtų kažko išsigandusi ir ėmė maldauti negailestingos, kad nemirtingasis nebūtų išvydęs mano emocijų pokyčių.

- Belisa ,- švelniai ištarė Sasukė jos vardą. - Keliauk su manimi.

- Tu pavertei mane pabaisa ir dar tikiesi, kad su tavim kažkur eisiu?! - žiūrėdama į savo priešą akimis svaidė žaibus.