Keršto galia

XXIII skyrius

Palikusi butą, kuriame prabėgo mano geros ir blogos dienos Belisa klaidžiojo po Korsą dar ilgai be jokio tikslo, kol prieš akis išvydo duobėtą asfaltą, ant kurio buvo iškeroję šimtamečiai dangų remiantis klevai ir beržai. Šalia didingų galiūnų stovėjo keturi namai. Trijų identiškų medinių statinių sienas buvo apglėbę lyg rankomis sunkus žali vijokliai.

Iš visų keturių senų statinių ją labiausiai sugebėjo nustebinti ketvirtasis - stovintis prie pačio didžiausio geltonlapio klevo. Jis iš kitų namų išsiskyrė ne tik nepaprastai gera būkle (kiti pastatai buvo ne tik apgriuvę bet ir sukaupę didžiulį sluoksnį dulkių , ant kurių krūvų buvo sumezgę tinklus įvairaus dydžio voriukai), spalva bet ir šiurpia išvaizda.

Žiūrėdama iš tolo į iš juodai pilkų akmens luitų pastatytą bedurį pastatą virš įėjimo į jį išvydau dvi sagos formos tamsias akis. Spoksodama į tas dvi kiaurymes jaučiau kažkokią jėgą, kurį lyg magnetas bandė ją priversti nusileisti tamsiais ir stačiais laiptais kažkur į nežinomybę.

Belisai prireikė daug pastangų , kad atplėštų žvilgsnį nuo kaukolės (tas keistas statinys man buvo panašus į ją) ir tęstų pradėtą žvalgybą.

Apžiūrėjus dailiai išblizgintas laiptų pakopas lyg kažką nujausdama žvilgtelėjo į šalia jų buvusį kažkokį paminklą su seniai nusitrynusiu užrašu ir išvydo atsistojančią tamsiais rūbais apsirengusią žmogystą. Šviesiaplaukė būtybė, kurios veido Belisa nematė , nes ji buvo nuo jos nusisukusi , atšlijo nuo antkapio šalia, kurio tupėjo ar bala žino, ką darė ir patraukė tamsiųjų laiptų link.

Ūmai pabudus smalsumui ji nutarė pasekti šviesiaodę merginą aplipusę žemėmis ir sužinoti, ką ši veiks keistajame name, kurio akys, rodos veikia visus ar tik Belisą vieną kažkaip hipnotizuojančiai.

Bijodama pamesti iš akių sparčiai tolstančią keistuolę pasinaudojo vienu iš vampyriškų triukų - super greičiu , todėl peršokusi visas duobes pasitaikiusias kelyje atsidūrė prie kaukolės ankščiau nei nepažįstamoji spėjo perkelti kojas ant žemesniosios pakopos.

- Tikriausiai vėl greitai prasidės audra ,- sumurmėjo pažįstamas balsas ir man prireikė kelių sekundžių , kad suvoktų, jog pati to nenutuokdama nusprendžiau pasekti vieną iš jos tėvų meilužių - Reginą.

Šviesiaplaukė mergina iš striukės kišenės įsitraukė ir paspaudus mygtuką jį įjungė. Blausiai švieseliai apšvietus kelią vedantį į tamsą Regina atsargiai ėmė leistis žemyn, o Belisa nusekė paskui ją, šį kartą ji slinko lėtai kaip vėžlys.

Leisdamasi į tamsų pastatą stačiais laiptais stengiausi nuo jų neatitraukti akių , nes jų vinguriuojančios pakopos neturėjo turėklų, kurie būtų apsaugoję ką nors nuo tikrąją to žodžio prasme prasmegimo į prarają.

Kažkuriuo kelionės momentu baltapūkė nusprendė patampyti liūtą už ūsų ir pradėjo šokinėti per laiptų pakopas.

Bandydama atlikti šeštą ar septintą šuolį Regina akimirkai prarado pusiausvyrą ir to užteko , kad šviesiaplaukei iš rankos išprustų žibintuvėlis. Prieš jo blausiai skleidžiamai šviesai užgęstant dar spėjau tamsoje pamatyti kelias šmėklas sudarkytais veidais ir kūnais.

Išvydusi tuos penkis pasiklydusius tarp dviejų pasaulių vaiduoklius Belisa prisiminė kaip kartą per kažkokią laidą buvo pasakojimą apie pamišusius mirtinguosius bandžiusius kitus žmones paversti tobulomis žudymo mašinomis (robotų ir žmonių hibridais).

Regėdama lyg pagreitintą filmą savo prisiminimų apie tą dieną nuotrupas vieną trumpą sekundės dalelytę pajuto kaip širdis nustojo plakusi. Tą trumputę akimirką priešais savo šokolado spalvos akis išvydo šmėkščiojantį negyvo tamsiaplaukio robotžmogio atvaizdą. Tas prisiminimas , kurį Belisai buvo lemta išvysti buvo toks ryškus, jog trumpam pati patikėjo, kad ji yra ta pati rudaplaukė mergaitė, kuri išvydus kančios iškreiptą buvusio mirtingojo veidą, stipriai užsimerkė ir užsikimšo ausis.

- Kaip aš nusileisiu žemyn , jei negaliu tamsoje įžiūrėti net arčiausiai esančio laiptelio? - Reginai uždavus sau garsiai klausimą, į kurį ji atsakymo nežinojo , nepažįstamojo atvaizdas ištirpo ore, ir jos negyva širdis vėl ėmė plakti.

Išsisklaidžius kerams, kurie Belisą nejučia užbūrė tą akimirką, kai išvydo seniai užmirštą nelaimingojo veidą kelias sekundes stebėjo išsigandusią ir panikuojančią merginą , kol nusprendė jai truputį padėti. Kadangi jai reikėjo lyg kelrodės žvaigždės šviesos nusprendžiau iššaukti vieną iš ugnies širšių.

Kai ugnies vabzdys materializavosi vos už keleto žingsnių nuo jos stovėjusiai šviesiaplaukei įteigė mintį , kad mano iššauktas sutvėrimas jai rodys kelią.

Padėkojusi kažkokiai paslaptingai jėgai už atsiųstą žiburėlį mergina vėl ėmė leistis žemyn, o paskui ją ir Belisa

Prabėgo daugybė laiko , kol jos nustojo leistis gilyn į požemius ir nulipusios nuo paskutinės laiptų pakopos abi vienu metu išvydo prie mūrinės sienos pritvirtintą baltą indą labai panašų į plastmasinį vazoną , kurios pirkdavo Patricija. Į tą indą buvo įdėtas storas pagalys iki maždaug pusės apsuktas kažkokiu skuduru išmirkytų kure.

Vos išvydus tą liepsnojantį fakelą Belisa davė savo širšei naują įsakymą. Jį išklausęs vabzdys išnyko po savęs nepalikdamas nieko.

Blausiai liepsnelei užgesus Regina atsargiai iš indo ištraukė medgalį , kurį laižė liepsnos liežuviai kaukšėdama aukštakulniais bateliai primenančius batus žudikus priėjo prie netoliese buvusių medinių durų ir jas atidarė. Įžengusi į blausios neoninės šviesos apšviestą į pasitarimų salę panašų kambarį ji įkišo į „ vazoną „ fakelą.

- Pone Deitonai, aš nusprendžiau priimti jūsų pasiūlymą ir tapti išrinktąja ,- pasakė baltapūkė prieš žengdama kelis žingsnius į priekį ir įsitaisydama ant medinės kėdės buvusios šalia nei per nago juodymą nepatogesnių už ją krėslų, ant kurių sėdėjo du vyrai ir jauna maždaug aštuoniolikos metų mergina.

Norėdama geriau įsižiūrėti į trejeto veidus ir pati likti nematoma susirinkusiems asmenims Belisa akimirksniu priėjo prie fakelo ir užpūtė ugnį. Pilkiems dūmams pasklidus į mano pusę (dėl neramių dvasių prarajoje judėjimo sukelto vėjo niekas išskyrus mane neužuodė dūmų kvapo) tamsias akis įsmeigiau maždaug keturiasdešimt penkerių metų raudonplaukį vyrą apsirengusį garsių dizainerių sukurtais rūbais puikiai pritaikytus karštai vasarai.

- Džiaugiuosi , kad jūs , panele Brouzmur, pagaliau stojote į teisingą pusę ,- tarė tas pats žmogus , į kurį kreipėsi Regina.

- Aš ir Keslinda pažįstame viena kitą ,- iš nuostabos išplėtė akis ir pajuto kaip kažkas suvarė man peilį į nugarą.

Lyg žuvis ištraukta iš jos gyvenamosios aplinkos - vandens telkinio spoksojo Belisa priešais save nieko nematydama, kol išdrįso pažvelgti į rudaplaukę garbanę. Išvydusi samanu žalumo akis ir dramblio kaulo spalvos odą pravirko.

- Kese ,- per ašaras ištarė ji savo draugės vardo trumpinį.

Tyliai sušnabždėjusi vieną vienintelį žodį atvėrė nebaigusią užgyti žaizdą ir vėl prisiminiau siaubingosios nakties įvykius. Šį kartą dar be savo kančių ir Kesės sąmonės praradimo spėjo išvysti įniršusio Anrijaus veidą ir išgirsti , kaip jis rinko kažkieno numerį.

"Tikriausiai jis pardavė leisgyvę mano draugę galvijams , kurie iš jos padarė robotžmogę."
Tyrinėdama kvadrato formos pieniško šokolado spalvos pono Deitono veidą Belisa bandė įžvelgti bent kiek panašumų į velionį Akselį Deitoną, kad galėtų sužinoti, ar kartais nesusidūriau su vienu iš žmonių, kuriuos noriu surasti ir sunaikinti.

- Norėčiau , kad prieš prasidedant jūsų operacijai ,- raudonplaukis trumpam dirstelėjo į už savo nugaros buvusias medines duris. - Susipažintumėte su mano pagalbininku Haroldu ir jo naujausiu kūriniu - Keslinda Forbs.

"Įdomu kiek dar pasaulyje yra Keslindų Forbs.",- svarstė Belisa atplėšusi akis nuo pono Deitono , kuris buvo tik šiek tiek panašus į Akselį. Kadangi nebuvo mačiusi nei vienos Emeto nuotraukos nežinojo kiek tiksliai tas vyras buvo panašus į tėvą.