Keršto galia

XII skyrius

Markas užuot dalyvavęs žmonos laidotuvėse atvyko į pigų moteli, kuriame pakaitomis jis ir Abigailė nuomodavosi numerius. Jie viešbučio kambariuose susitikdavo ne arbatos išgerti arba apie verslo reikalus pasikalbėti, o praleisti smagiai laiką.

Mėgaudamasi pasimatymo su laiminga pabaiga paskutinėmis minutėmis, nusprendė priremti Delasą prie sienos ir sužinoti, kiek iš tiesų jam reiškė.

- Markai, kada mes susituoksime?- ji nevyniojo žodžių į vatą.

Išgirdęs jos klausimą Markas pašoko iš sujauktos lovos it nuplikytas ir pradėjo rinkti savo ant grindų išmėtytus drabužius.

- Man reikalinga sugulovė, o ne žmona.- šaltis, kurį pajuto jo balse ne tik sustingdė kraują jos venose, bet ir sudaužė mano ilgai puoselėtą svają.

Atsisakydama savo garbės ir orumo liekanų, tikėjosi, kad greitai išauš diena, kai man nebereikės prašyti Belkovo pinigų. Ir štai dabar, kai mano troškimas būti nepriklausomai nuo nemirtingojo, rodės tuojau išsipildys sužinojo, kad jos nusižiūrėtas jaunikis tenorėjo trumpo romano... Romano, kuriam pasibaigus jis galėtų manęs atsikratyti kaip šiukšlės.

Jausdama stiprų įniršį vyrui, kuris sutrypė jos jausmus Abigailė užsinorėjo jam atkeršyti. Jos įskaudintoje širdelėje per keletą sekundžių gimė noras išsiųsti Marko kompromituojančias nuotraukas, kurias buvo gavusi praėjusio gimtadienio progą dovanų, žurnalistams. Šiek tiek geriau pagalvojus Abigailė nusprendė šio sumanymo atsisakyti, nes jai pasirodė, kad vyrui tai būtų per maža bausmė.

- Pinigus paliksiu ant lovos,- visiškai apsirengęs žilaplaukis išsitraukė iš kelnių kišenės piniginę. Iškrapštęs iš jos nemažą pluoštą banknotų jis numetė juos ant lovos krašto.

- Man nereikia tavo pinigų!- sušukau vos spėjus Markui išeiti iš numerio, kuriame be lovos, nedidelės spintos ir pilkos šiukšlių dėžės daugiau baldų nebuvo.

Nusiklojusi antklodę nuo savęs ji nuleido kojas žemyn ir prisitraukė pinigus arčiau savęs. Net nepasivarginus suskaičiuoti, kiek man jų paliko Markas, sudraskė juos į skutelius. Rankose laikydama krūveles šiukšlių pakilo iš puskietės lovos ir basa žengė keletą žingsnių tiesiai ir į kairę. Sustojusi prie šiukšlių dėžės įmetė į ją pinigų liekanas.

***
Belisa vėl žingsniavo nepažįstamomis miesto, kuriame gimė gatvėmis, vedama neapykantos. Kartkartėmis paįvairindavo savo nuobodžią kelionę apsilankymais svetimuose namuose, iš kurių pasiskolindavo drabužių.

Stengėsi kuo trumpiau užsibūti vienoje vietoje, nes laikas buvo ne jos, o priešas, kuris nenustojo lėkęs greičiau už vėją.

Kiekvieną dieną eidama pilkais šaligatviais ar duobėtais keliukais bandė prisiminti kaip atrodė tas namas, kuriame man ir Kesei buvo paspęsti spąstai, bet kas kartą man tekdavo nusivilti, nes be kelių visiškai nenaudingų smulkmenų neprisiminė nieko.

Akimirkomis, kai pamiršdavo galvoti apie kerštą ir paslaptingąjį Reginos namą, kuriame lankiausi tik vieną kartą gyvenime, mano mintys nuklysdavo kitur. Tais retais momentais ji prisimindavau pokalbį su Sasuke, išgelbėtus du nepažįstamus žmones.

Kas sykį prisiminusi rudakį, kuris vien savo pasirodymu sugebėjo pažadinti užliūliuotą it kūdikį žmogiškumą, pajusdavo du susimaišiusius vieną su kitu jausmus. Pirmajai stipriai emocijai užvaldžius protą, širdį ir sielą ji pradėdavo kaltinti kone dėl visų savo nelaimių Sasukę, o kai viršų paimdavo antroji lyg banalaus meilės romano veikėja kurdavo mintyse romantiškas scenas.
***
Buvo maždaug vidudienis, kai Belisa žingsniuodama sudrėkusiu nuo silpno lietaus paskendo prisiminimų apie ankstesnį gyvenimą jūroje. Iš visų žmonių, kurie lydėjo ją žengiančią gyvenimo keliu pirmiausia prisiminė savo pamotę.

Antroji tėvo žmona buvo geriausia iš mano kada nors pažinotų korsiečių. Ji buvo nuostabi motina savo dukrai ir gera žmona vyrui, bet deja to nepakako, kad Delasų šeima gyventų laimingai.

Rebeka kitaip nei jos motina visuomet elgdavosi bjauriai ir nemandagiai. Išvydusi Belisą ji visada stengdavosi sugalvoti, ką nors bjauraus , kad tik įskaudintų ją. Negana to jai atrodė, jog Patricija labiau mylėjo ne ją , o Belisą, nors tai buvo netiesa.

Blogiausias iš šio trejeto buvo tėvas, nes jis bandė iš Belisos padaryti kitokį žmogų. Jis troško, kad pamėgusi žudymą po jo mirties taps mafijos bose. Suvokęs, jog niekada neseksiu jo pėdomis Markas Delasas įniršo. Jis visais įmanomais būdais dukterį bandė priversti liautis svajoti apie archeologės karjerą. Kas kartą tėvui bandant ją priversti apsigalvoti jos troškimas siekti užsibrėžto tikslo vis stiprėjo ir stiprėjo , kol galiausiai supratęs, jog Belisos neatkalbės nuo sumanymo Markas Delasas pasidavė. Po paskutinio mudviejų pokalbio tėvas liovėsi normaliai su ja bendravęs. Kai kartais jų keliai susikirsdavo jie užuot normaliai pasikalbėję persimesdavome keliomis nereikšmingomis frazėmis.

- Kaip tu galėjai taip pasielgti?! - Belisa krūptelėjo išgirdus pakeltą žmogaus balsą.

Nustojus klaidžioti prisiminimuose išvydo girtą vyrą. Jis stovėjo prie alkoholinių gėrimų parduotuvės. Vos pastovėdamas ant kojų plikis spardė leisgyvę merginą. Alkoholikas ją vis jėga pakeldavo nuo šaligatvio, kad galėtų dar kartą smogti. Grupelė smalsuolių surinkusių prie parduotuvės užuot padėję vargšeliai ragino smurtautąją ją dar labiau sumušti.

Gyvendama savo gyvenimą Belisa nepastebėjo, kaip žmonės sužvėrėjo. Tie, kurie dar ne taip seniai kovojo petys į petį su priešais dabar naikino patys savo rasės atstovus. Stebėdama besijuokiančius iš nelaimėlės žmones prisiminė karą vykusį prieš dešimt metų.

Atvykę kariai korsiečiams pažadėjo aukso kalnus, bet vienintelis dalykas, ką jie gavo tai buvo tik mirtis. Vieną dieną taikiems miestelio gyventojams trūko kantrybė ir jie sukilo. Nuvertę valdžią, kuri leido svetimšaliams grobstyti jų turtus ir žudyti nieko nenusikaltusius žmones miestelėnai pasikeitė... Jie tapo tokie pat negailestingi ir žiaurus, kaip ir jų priešai.

Prisimindama akmeninius karių, kurie išskerdė daug žmonių veidus Belisa pradėjo gailėtis , kad nepasiliko anapus. Akimirką aš troškau keliauti atgal į mirties karalystę, kurioje tūnodama nematytų kokia siaubinga vieta tapo jos tėvynė.

- Prašau, padėk man ,- išgirdau silpną merginos balsą.

Pažvelgusi į merginą Belisa pajuto tai gyvenimo sutryptai būtybei gailestį. Matydama užsimojusi dar vienam smūgiui pamišusi vyrą ji pasijuto plėšoma pusiau. Viena dalis jos norėjo palikti tą merginą mirti, o kita troško ją išgelbėti. Po kelias kankinančias sekundes trukusios kovos Belisa pasidavė gailestingajai pusei ir nespėjus vyrui smogti dar kartą leisgyvei merginai nusuko jam sprandą. Išvydę, ką ji padarė žiūrovai klykdami išsilakstė.

- Tu nesi tokia pat kaip tie , kurie slepiasi naktyse ,- pasakė pakildama nuo šaligatvio tamsiaplaukė nepažįstamoji. - Kaip gaila , kad iš geros širdies merginos buvo atimta didžioji dalis žmogiškumo.

Nepažįstamosios juodas apsiaustas, kuriuo ji buvo apsigobusi suplevėsavo pakilus vėjui. Mėlynės, žaizdos ir kraujosruvos, kurių buvo gausu ant jos kūno akimirką dingo.

- Apie tave, išrinktoji, jau spėjo pasklisti gandas šiame užterštame pasaulyje. Nemirtingųjų lyderiai sužinoję apie tavo atgimimą nusprendė sužinoti, kiek tavyje dar likę žmogiškumo,- tęsė kalbą nepažįstamoji. - Jeigu tavyje užtektinai bus šviesos tu tapsi ta, kuri nuves nemirtinguosius į vietą, kurioje jie apsivalys ir atsikratys prakeiksmo.

Ranka mostelėjus nepažįstamajai vaizdas pasikeitė ir aš pamačiau dvi savo ateities versijas. Pirmojoje aš nužudė Sasukę ir užėmusi jo vietą sukūriau galingą kraujasiurbių imperiją, o kitoje ištisą tuziną vampyrų vedžiau per dykumą skaitydama kažkokią maldą nesuprantama kalba.

- Kas tu esi? - paklausiau moters mums sugrįžus prie alkoholinių gėrimų parduotuvės.

- Gali mane vadinti Salvija,- atsakė ši ir akimirksniu išnyko.

Belisa pasigailėjo, kad išgelbėjo išprotėjusią sektante. Nors ji netikėjo jos įpirštomis vizijomis ir supyko ant vampyrės už apgaulę, bet nesivijo jos. Tiesiog laukė, kol jos paliktas jazminų kvapo šleifas išblės.