Keršto galia

I skyrius

- Mergaitės, tik nenuklyskite per toli ir niekada neikite į pavojingiausius Korsos rajonus,- staiga Belisa prisiminė daugybę kartų kartotus savo pamotės Patricijos žodžius.- Ten geriems vaikams ne vieta. O jūs juk labai geros mergaitės.

Belisa ir Rebeka kaip ir visuomet išgirdusius šiuos žodžius imdavo kartoti, jog jos labai geros. Ir tamsiaplaukė moteris tuo patikėdavo. Ji eidavo ramiai miegoti galvodama, kad abi dukterys nekrėtė kvailysčių. O jeigu tik būtų numaniusi, kad jos brangioji Rebeka nuo dvylikos metų trainiojosi velniai žino kur ir Belisa ne kartą turėjo ją traukti iš bėdos, tikriausiai būtų gavusi infarktą. Juk ji buvo tokia akla, jog nepastebėjo, kad jos mažoji Bekė (taip kartais ją vadindavo Patricija) išaugo į tikrą maištininkę ir taisyklių laužytoją.

"Įdomu, kaip Patricija reaguotų sužinojusi, kad jos geraširdė podukra dabar it kokia šmėkla slankioja pavojingiausio iš visų rajonų menkai apšviestomis gatvėmis vien tam, kad surastų namą pažymėtą trisdešimt ketvirtuoju numeriu."- mąstė Belisa eidama purvinu keliu. "Ar ji sužinojusi tiesą pasibaisėtų manimi? O gal žavėtųsi mano drąsą? Juk ne kiekvienas išdrįsta keršyti savo skriaudikams."

Nors kvailos, beprasmės mintys nei kiek nepadėjo orientuotis skurdžioje, nykioje aplinkoje, bet padėjo trumpam užsimiršti. Įsivaizduoti, kad tai, ką neseniai patyrė buvo tik siaubingas sapnas, kuriam pasibaigus, ji nubus ir vėl bus senąją savimi. O ne kažkokia sumauta kraujasiurbe vampyre!

Senajame gyvenime Belisa ne itin domėjosi geografija, žemėlapiais ir panašiomis, niekada nepraversiančiomis nesąmonėmis (taip mintyse kartais vadindavo juos), todėl teko mažiausiai valandą klaidžioti klystkeliais. O tai nebuvo labai gerai, nes Meruzijos gatvės garsėjo kaip tikras galvažudžių rojus. Nors Belisa tikriausiai čia būtų puikiai pritapusi, juk nužudė vieną moterį ir planavo įvykdyti dar mažiausiai kelias žmogžudystes.

Galiausiai vos ne vos išsiaiškinusi, kur darė klaidas mergina pasirinko reikiamą kryptį ir atsidūrė rajono pakraštyje. Žvelgdama į tamsų, kreivą ir siaubingai apšnerkštą nameliūkštį Belisa pamanė, kad tikriausiai supainiojo adresą. Juk tokia moteris kaip Anastasija Vener negalėjo gyventi tokioje siaubingoje ir vėjų perpučiamoje lūšnoje!
Norėdama įsitikinti, ar nuojauta nemelavo netyčia vėl nepasiklydo mergina dirstelėjo į medinę lentelę su numeriu ir pamatė užrašytus išblukusiu rašalu skaičius 43. Ir tada Belisai teko sau pripažinti, kad ji smarkiai pervertino tą vyrų linksmintoją.

Nors norėjosi, kuo greičiau atlikti purviną darbą ir dingti, bet Belisa pažabojo nekantrumą ir į gyslas ėmusi plūsti adrenaliną. O tada lėtai, visiškai neskubėdama lyg būtų turėjusi visą pasaulio laiką apsidairė. Ir netrukus pamatė viename iš išblukusio vario spalvos namo langų degančią blausią švieselę. Tai palaikiusi lyg kokiu kvietimu, vampyrė priėjo arčiau ir dirstelėjo pro kažkodėl paliktą pravirą langą. Ir pamatė ant riebaluotų ir išblukusių šampano spalvos sienų kabančius storus voratinklius. Vėliau jos akys užkliuvo už į purviną vonią sudėtos milžiniškos krūvos neplautų indų ir storo purvo sluoksnio ant neaiškios spalvos grindų. Jeigu Belisa nebūtų pačią pirmąją vampyriško gyvenimo dieną išjungusi žmogiškumo, būtų kaip reikiant pasibjaurėjusi Anastasijos namais. Kas žino gal net gi būtų atsižadėjusi savo keršto plano ir palikusi tą elitinę kekšę ramybėje. Bet Belisa nieko išskyrus tamsą ir besaikį keršto troškimą nejautė. O vidiniai demonai, tik ir kuždėjo meiliai į ausi vis tuos pačius žodžius. Nužudyk ją. Tokia šiukšlė kaip ji neturi gyventi. Atsikratyk tos gyvatės... Ir jaunoji vampyrė nusprendė pasiduoti jiems, padaryti gerą darbą ir atsikratyti moters, teršiančios gimtąjį miestą savo nuodėmėmis ir sielos purvu.

Belisa atidarė langą iki galo, o tada kiek įstengdama tyliau užšoko ant palangės ir nusileido į bjaurųjį vonios kambarį. Ir tada ji užuodė siaubingą ir nosį riečiančią smarvę, sklindančią iš unitazo.

Nors reikėjo judėti tyliai, bet Belisa pasidygėjusi to nemalonaus kvapo išlėkė iš kambario it raketa. Tik atsidūrusi koridoriuje ji pajuto palengvėjimą ir galėjo nebesibaiminti, kad netrukus apsivems.

Apieškojusi tris arčiausiai buvusius kambarius ir neaptikusi jokių moters buvimo pėdsakų, Belisa nuėjo prie paskutinių durų buvusių koridoriaus gale. Pasiekusi pusiaukelę vampyrė išgirdo iš moters miegamojo sklindančias dejones ir be paliovos plūstančias visokiausias nešvankybes. Iš šių garsų Belisa suprato, kad seniausios profesijos pasaulyje atstovė smagiai leido laiką su vienu iš savo klientų.

Belisa ūmai prisiminė, kaip prieš maždaug penkerius metus per savo aštuonioliktąjį gimtadienį sužinojo tėvo paslaptį. Tai nutiko visai netyčia ir netikėtai. Ji visai neplanavo klausytis virtuvę tvarkiusių tarnaičių pokalbio, bet išgirdus šias minint jos tėvo Marko vardą, prikišo ausis prie durų ir ėmė slapta klausytis. Ir po minutėlės sužinojo, kad jos tėvas buvo užkietėjęs kazanova ir tikriausiai šimtu kilometrų spinduliu nebuvo nei vienos moters, su kuria nebūtų turėjęs intymių santykių.

Kad ir kaip Belisa stengėsi pamiršti tai, ką tą lemtingąjį vakarą išgirdo, bet visos jos pastangos buvo bevaisės. Galiausiai merginai teko pasiduoti ir patenkinti ramybės nei dieną, nei naktį neduodavusį smalsumą. Paslapčia pasidomėjusi apie tėvo praeitį, Belisa sužinojo apie jo slaptus susitikimus su Anastasija ir kitomis moterimis. Bet ją įskaudino ne tėvo naktiniai nuotykiai, o tai, kad sužinojo, jog jis buvo neištikimas ir jos velionei mamai Frančeskai. Tas skausmas niekur nedingo, tik ilgainiui pakeitė formą ir peraugo į kai ką tamsesnio ir pavojingesnio. O tai pamažu tai virto neapykanta. Nors ji su kiekviena akimirka stiprėjo, bet Belisa atsispyrė jos vilionėms. Neatkeršijo už motinos kančias ir nenužudė tėvo. Taip ji pasielgė ne iš meilės tam niekšui, o dėl Rebekos. Jos įseserė tik tėvui patikėdavo savo tamsiausias paslaptis, ir tik jis gebėdavo įpykusią ar kenčiančią ją nuraminti. Kadangi Rebekai tėvo buvimas jos gyvenime buvo reikalingas it oras, Belisa negalėjo jo nužudyti. Nors siaubingai nemėgo savo įseserės, bet nenorėjo dėl savo neapykantos negrįžtamai sužaloti jos širdį ir sielą.

Paskubomis išsivadavusi iš klaidaus prisiminimų verpeto, Belisa panoro sužinoti, ar Anastasija jau baigė tvarkyti reikalus su klientu. Ir ar jai norint išvengti akistatos su tuo kvailiu, nereikės staiga nerti į kurį nors ir bjauriųjų namo kambarių. Kad suprastų, ką reikės daryti toliau Belisa ėmė atidžiau klausytis ir tyrinėti iš miegamojo sklindančius garsus.

- Maurai!- išdejavo Anastasija savo meilužio vardą ir ėmė kažką murmėti apie tai, kad norėtų, jog jis turėtų elgtis šiurkščiau, nes būtent tai ją užveda.

Tai išgirdusi Belisa, tik pavartė akis ir mintyse išvadino prostitutę pamišėle. Jai atrodė, kad ta moteris visai nenormali, jog leido savo klientui su ja elgtis kaip su kokia šiukšle.

"Nors nėra ko čia stebėtis."- pagalvojo mergina. "Kad ir kiek bandytum nuplauti šiukšlę, bet ji vis tiek liks šiukšlė. Ir net brangiausi drabužiai ar kvepalai to niekaip nepakeis."