Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

1 dalis

Už langų siautė vėjas, lietaus lašai atšokdami barbeno palanges. Hogvartsą supo žemi pilki debesys, jau nebežinia kelintą dieną nepraleisdami saulės spindulių į pažliugusią žemę šį vėlyvą rudenį. Tai buvo ypatingas ruduo, nes pagaliau Tamsos Valdovas nugalėtas ir burtininkų pasaulis gali lengviau atsikvėpti.

Severas Sneipas, sėdėdamas savo kambaryje, skubia ir netvarkinga rašysena kažką skrebeno pergamente. Jo ilgi, susitaršę, riebaluoti juodi plaukai krito ant pečių, gaubiamų tamsaus apsiausto. Baigęs rašyti ir numetęs plunksną į šalį, permetė akimis tekstą, tuomet susuko pergamentą į dailų ritinėlį, pritvirtino jį prie jau seniai laukiančios pelėdos kojos, o jai išskridus pro langą į bjaurią lapkričio darganą, profesorius pasisuko ant vienos kojos kulno ir ištirpo ore.

***

Didžioji salė ryte per pusryčius klegėjo nuo mokinių balsų. Prie Grifų gūžtos stalo, šalia Hario, klestelėjo Ronis ir čiupęs iš lėkštės keptos žąsies kulšelę, apsižvalgė.

- Hari, pažiūrėk, nėra Sneipo!- kai akimis ištyrė veidus prie mokytojų stalo, prabilo.- Rupke, tikiuosi jis nusinuodyjo ir mums neteks sėdėti jo pamokoje.

- Roni, jei būtum atėjęs penkiomis minutėmis anksčiau, žinotum, jog jis, deja, gyvas ir sveikas. Profesorė Makgonagal pranešė, jog jis išvykęs ir šiandien jį pavaduos Trimitas.

- Kad ir kur tas pirdžius bebūtų, tikiuosi jis ten galą gaus. Nuo pat tada, kai „atsičiūchino" po Hogvartso mūšio, elgiasi kaip ne savas.

- Ronaldai Vizli,- įsiterpė mergina rudų plaukų kupeta, nepakeldama galvos nuo transfigūracijos vadovėlio,- liaukis taip kalbėjęs apie profesorių Sneipą. Jei neprisimeni, jis mums gana daug pagelbėjo, todėl parodyk bent šiek tiek pagarbos.

- Ačiū, Hermiona, bet aš jam pagarbą atiduosiu tik stovėdamas prie jo kapo.

- Kaip sau nori, aš tik sakau.

Pasibaigus pusryčiams ir nuskambėjus varpui skelbiančiam pamokos pradžią, koledžų mokiniai sugužėjo į klases. Septintakursiai klastuoliai kaip visada turėjo bendrą pamoką su Grifų gūžta. Mokiniams susėdus į vietas, pasirodė pilvotas žmogelis – profesorius Trimitas.

- Labas rytas, vaikai, seniai nesimatėm. Jūsų mokytojas turi svarbių reikalų, todėl gana netikėtai manęs paprašė jį pavaduoti. Tikiuosi bus smagu, nes dirbsite poromis, kurias netrukus aš pasakysiu.

Staiga šviesiaplaukis klastuolis pašoko iš vietos ir nuėjęs prie Trimito, kažko palkausė, kas sulėlė mokytojui šypseną ir linktelėjęs galvą nusiuntė mokinį į vietą.

- Taigi,- tęsė kalbą,- pirmoji pora – Vizlis ir Finiganas, Toliau...- nužvelgė sąrašą,- Nevėkšla ir Gilys, Poteris ir Dinas Tomas, Milisenta Peštukė ir Patil, Įkyrėlė ir Smirdžius,- vardino pavardęs vieną po kitos. Kai galop baigė, visi greitai susėdo su savo pora, o kai visi persikraustymo darbai nurimo, Trimitas vėl išdidžiai sududeno,- O dabar, kiekviena grupelė pasirinktinai išverda kokį nori eliksyrą iš 93-128 vadovėlio puslapių. Jūsų mokytojas jus rytoj įvertins.

- Tai jūs tik vienai dienai?!- pasigirdo nepatenkintas balsas klasėje.

- Taip, deja taip, sūneli, aš tik vienai dienai.

Visi kibo į darbus. Neprabėgus nė pusvalandžiui, jau katiluose pukšėjo ir virė įvairūs eliksyrai. Iš Nevilio katilo per kraštus lipo kažkokia snarglių spalvos masė ir tai akivaizdžiai varė jį į neviltį. Iš kitų mokinių porų katilų kilo įvairiaspalviai garai, todėl atrodo, jog jiems sekėsi geriau. Galiniame suole vyko tylus pokalbis ir įtemtas darbas, retkarčiais nutraukiamas taip pat tylios pastabos iš Įkyrėlės lūpų. Tačiau apie ką kalbėjosi drakas ir Hermiona, deja daugiau niekas negirdėjo.

***

Jau sutemoms gaubiant pilį, tyliame direktoriaus kabinete pasigirdo pokštelėjimas ir viduryje kilimo atsirado lieso burtininko fizionomija. Direktorius pakėlė akis nuo naujausio „Magijos žinių" numerio ir nužvelgė atsibeldėlį.

- Jau sugrįžai, Severai?- ramus Albo Dumbldoro klausimas labiau nuskambėjo kaip teiginys.

- Taip, direktoriau. Kvietėte?

- Tiesa, kviečiau. Sėskis,- mostelėjo ranka į krėslą žilaplaukis.

Sneipas išsidrėbė, pakėlęs galvą apsidairė, žvilgsniu nuslydo per sienas nukarstytas portretais, o tuomet juodos akys susitiko su mėlynomis, žvelgiančiomis per pusinių akinukų viršų.

- Na, ar gandai pasitvirtino?

- Deja taip. Nuvykęs ten, radau jo kūną gulintį ant grindų. Bijau, kad jis miręs jau kelinta diena, tačiau neteko aptikti jokių grumtynių pėdsakų ir iš visa ko sprendžiu, jog tai buvo savižudybė.

- Bet kam gi jam žudytis, Severai?

- Šitai jau išsiaiškinau,- lengviau atsiduso,- Cisė jam TAI pasakė,- pabrėždamas „tai" suniurnėjo Sneipas.

- O berniukas, ar jis tai žino?

- Ne. Narcisa užsiskiedė, kad aš pats jam viską papasakočiau.

- Tai pirmyn. Nėra ko daugiau delsti,- Dumbldoras atsistojo iš vietos ir ėmė mindžikuoti po kabinetą,- tačiau juk tu supranti, kad tuo pačiu derėtų atskleisti kortas ir Poteriui, tiesa?

- Taip, direktoriau. Tačiau... nenutuokiu kaip tai padaryti,- vien pagalvojus apie tai, paprastai neemocionaliam, šaltam ir be trupinėlio kitokių jausmų, apart pagiežos, pykčio ir pavydo, profesoriui iš jaudulio sutraukė skrandį.- Jau visą rudenį bandau prisiversti tiems dviems viską iškloti, bet kai tiek metų šitai buvo slėptą, kai šitiek laiko buvau priverstas meluoti, kai teko tūkstančius kartų skaudinti tą, kuris man brangus ir glostyti tą, kuriam... jaučiu kiek silpnesnius jausmus, tiesiog nebežinau kaip tai padaryti.

- Pasistenk, Severai. Juk tikrai nebėra prasmės ilgiau tylėti. O aš pasikalbėsiu su Cise, kad neužbėgtų įvykiams už akių. Tiesa, draugužiui iš klastūnyno vertėtų pranešti ir apie Liucijaus mirtį.

- Tiesa, bet...ne, aš negaliu to padaryti,- juodaakis perbraukė ranka per savo plaukus.

- Tuomet aš tai padarysiu pats. O tu eik, Severai, ilsėkis ir pamąstyk, kaip berniukams reikėtų viską papasakoti, kad neivienas neiškabintų vienas kitam, ar tau pačiam, akių.

- Būtinai.

Tai pasakęs Severas apsisuko ant kulno ir dingo iš akių.