Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

49 Dalis

Atrodė jog pati žemė sudrebėjo. Haris baimingai susigūžė ir atsitraukė kiek galima toliau nuo sienos.

- Nenoriu pasirodyti skystablauzdis, bet šis garsas man labai nepatinka... – nedrąsiai ištarė.

- Patikėk, ne tau vienam...

Staiga kažkas pokštelėjo ir burtininkai suklupo, mat tiesiai ant jų nusileido trys apsiaustuotos figūros. Pasigirdo krūva keiksmų, Hario lazdelė užgeso iškritusi iš rankos. Viena žmogysta uždegė savąją ir koridoriuje vėl tapo šviesu. Šalia Lubino stypsojo aukšta Sneipo figūra, netoliese dulkes nuo skvernų braukėsi Ksenofilijus, o nuo parkritusio Hario stojosi Ronis.

- Atsiprašau, netyčia, - jis ištiesė ranką juodaplaukiui pakilti nuo žemės.

Haris suspaudė šiltą draugo delną ir atsistojo. Nesuprato kodėl ši kompanija atsibeldė pas juos.

- Šššš.... – nutildė kilusį nedidelį šurmulį Severas. – Atsikėlėm čia, nes mūsų tunelis netikėtai baigėsi. Ar jūs girdėjot tą patį bildesį kaip ir mes?

- Taip, Severai, girdėjom. Gal turi minčių kas tai galėtų būti?

- Deja turiu ir...

Jį nutraukė ketvirtą kartą pasigirdęs garsas. Jis buvo toks stiprus, jog suvirpėjo ne tik grindys, ant kurių stovėjo, bet ir sienos bei lubos sutrūkinėjo, ėmė byrėti smulkios uolienos jiems ant galvų.

- Ko žiopsot, bėkit! – riktelėjo Sneipas ir iškėlęs aukščiau lazdelę parodė visiems sekti iš paskos.

Penketas burtininkų nukurnėjo tolyn, lydimi vis sparčiau griūti pradėjusios patalpos garsų. Jie skuodė tekini nė neatsigręždami atgalios, storas akmens grindinys ėmė eižėti po kojomis, tačiau jie to nė nepastebėjo. Bėgo kiek tik kojos nešė. Juos atsivijo krintančių akmenų ir poškančių marmuro luitų sukeltas dulkių debesis. Staiga pagrindas po kojomis ėmė trupėti ir kristi žemyn į atsivėrusią prarają, tad grupė nebesidairydama į kitus lėkė it akis išdegus. Niekas nė nepastebėjo, kaip Lupinas nuo jų ėmė atsilikti.

Po nežinia kiek trukusio beatodairiško bėgimo viskas nurimo, tad burtininkai sustojo atgauti kvapo. Jie sunkiai gaudė orą pasirėmę į sveikas išlikusias sienas, kai staiga pasigirdo Sneipo balsas:

- Kur Remas?

Visi apsidairė. Iš tiesų – Lupino nebuvo jų tarpe. Severas iškėlė lazdelę ir nuėjo atgalios. Mažiau nei už trisdešimties žingsnių žiojėjo milžiniška duobė, atsivėrusi po kojomis, o ant siaurutės atbrailos, viena ranka laikėsi žmogaus figūra. Atrodė tuoj nukrisianti į tamsią nežinią.

- Remai?! Duokš ranką, - Sneipas priklaupė prie krašto.

- Ne... nepasieksiu.

- Laikykis, ateinu.

Likusi trijulė taip pat priklaupė šalia ir pažvelgė žemyn. Kumpanosis burtininkas nebežinia kelintą kartą šios kelionės metu pasitelkė juodosios magijos pagalbą ir tamsios it ilgiausia metų naktis miglos apsuptyje nusileido prie Lupino.

- Pasileisk, - tarė apglėbdamas jį per liemenį.

Netrukus abu profesoriai stovėjo ant tvirtos žemės po kojomis šalia visų kitų. Remas atrodė persigandęs.

- K... kas čia vyksta, Severai?

- Manau... manau mes visai netoli tikslo.

- Bet KAS ČIA vyksta?