Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

40 dalis

Skersiniame skersgatvyje stovėjo minia Hogvartso mokinių. Keli praeiviai dėbtelėjo į juos, bet niekas nestabtelėjo. Severas išniręs iš lygios plytų sienos, atsirado priešais stypčiojančius šaltyje septintakursius, kurie išėjo vėliausiai.

- Gerai, SEK taryba, ateikit čia! – garsiai pasakė, jog visi išgirstų.

Kilo sujudimas ir arčiau sienos atėjo visi profesoriai bei pilnametystės sulaukę mokiniai.

- Turim išspręsti klausimą, kur mums dabar pasidėti. Siūlau visus jaunesniuosius išsiuntinėti jų tėvams, į jų šeimas. Tuo tarpu mums, tarybai, yra kebliau. Netikiu, jog Dumbldoras ieškos absoliučiai visų, tačiau yra tarp mūsų keletas ryškesnių veidų, kuriems gali būti riesta. Ypač tiems, kurie kadaise priklausė Fenikso brolijai. Kokių turit minčių, kur galėtume pasidėti?

- Na mano mama mielai... – pradėjo Ronis.

- Molei ir taip darbų iki kaklo, neužkrausime jai dar daugiau rūpesčio, - nutraukė jį Makgonagal, - bet tau su sese ten būtų saugiausia, tad būtent ten judu ir patrauksit.

- O kaip dėl mano tėvų namų? – staiga atsiliepė Hermiona, - jie Australijoje, tad namai tušti. Galime kerais juos pritaikyti mums visiems.

- Nebloga mintis, - sutiko Lubinas.

- Nežinau, manau aš su savo draugais trauksiu pas savo senelius... – prabilo garbanotas varnanagis, - turbūt kiti, kurie nėra tie „ryškesni veidai" taip pat turėtų traukti link savųjų namų.

- Sutinku, - tarė Severas, - vykdami pasiimkite po kelis nelaikiusius keliavimo oru egzamino ir išgabenkite juos pas jų tėvus. Bus greičiau ir mažiau maišaties.

- Tai... mes jau galim keliauti? Tie, kurie turi kur? – pasitikslino.

- Taip. Pasiimkit kiekvienas po tris ar keturis su savimi.

Vaikinas linktelėjęs atsitraukė. Netrukus minia ėmė retėti, o aplinkui tik tyliai poškėjo, mažoms grupelėms išnykstant.

- Manai jie saugiai parsiras namo? – žiūrėdama kaip ką tik išnyko Zacharijas Smitas su keliais trečiakursiais, paklausė Makgonagal.

- O kas jiems galėtų atsitikti? Atrodo Dumblis dar nieko nepasigedo. O dabar... – Sneipas apsižvalgė kas liko.

Šalia stovėjo Lubinas, Minerva, Flitvikas, madam Krūminė, Pomfri, Drakas, Haris, Luna, Nevilis, Hermiona, Ronis su sese ir dar vienas Švilpynės mokinys, jau kurį laiką simpatizuojantis Džinei, vardu Aivo Lengvatikis.

- Netiek ir daug mūsų čia beliko, - įvertino padėtį, - Vizliai, keliaukit į Landyne. Nevėkšla ir Geranorė galit keliauti namo, bet... Luna, pabandyk prikalbinti tėvą prisijungti prie mūsų. Judviems gali būti pavojinga. Nevili, - vaikinas sudrebėjo, kuomet profesorius ištarė jo vardą, - tu taip pat pasikalbėk su senele. Sugrįžk vienas, arba su ja. O likusieji... Ką ten kalbėjai apie savo namus, Įkyrėle?

- Aš sakiau, jog galima visiems apsigyventi pas mane, nes gyvenu viena. Apsaugotume vietovę kerais. Ten galėtų būti naujasis mūsų štabas, kokiu buvo Grimalžo aikštė.

- Gal ir neblogai. Ką manot? – pasiteiravo juodaplaukis kitų.

- Na, turbūt geresnio varianto neturim... – nutęsė Popė.

- Jūs galit keliauti ten, aš prisijungsiu vėliau, - prabilo ir Lubinas, - iš pradžių norėčiau aplankyti Tedį.

Visi sutiko, todėl ilgai negaišus išsiskirstė kas sau. Didžioji dalis susikabino už rankų ir iškeliavo oru į vietovę, esančią už daugelio mylių. Kelias akimirkas keliauninkai jautėsi taip, lyg kas juos trauktų siauru guminiu vamzdžiu, ėmė trūkti oro, tačiau paskutinę akimirką kojos palietė žemę. Jie apsižvalgė. Stovėjo nedidelėje svetainėje su odiniais krėslais priešais... kažkokį keistą stačiakampį daiktą.