Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

37 dalis

Pirmadienis išaušo rūškanas, tačiau ne šaltas. Kieme žiojėjo didžiuliai lopai purvynės ir tik kur ne kur buvo galima išvysti pilkšvo sniego, kuris nespėjo ištežti. Pilyje jau pasimiršo džiugios nuotaikos po kvidičo varžybų, o šį rytą mokinius pasitiko nemaloni staigmena. Kuomet ketveriukė išsiropštė pro portreto angą ir norėjo traukti užkrimsti pusryčių, jiems kelią pastojo aukšta, ilgu apsiaustu su gobtuvu vilkinti figūra. Psichas.

- Kas per...? – atatupstas atšoko Ronis, užsirioglindamas Drakui ant kojos, kuris taip pat su išgasčiu žiūrėjo į besiartinančią figūrą.

Iš tiesų Drakui psichai ėmė ne šiaip sau nepatikti, o tapo tiesiog neapkenčiamais, nes privertė jį jaustis taip, kaip niekad anksčiau. Padarui artinantis jį kaustė šaltis, baimė, nerimas ir siaubas, o kažkur toli, jo pasamonės gelmėse, plonas bei atšiaurus Tamsos Valdovo balsas rėkė Crucio(!). Tačiau jo brolis negaišo, išsitraukė burtų lazdelę ir sušuko:

- Expecto Patronum!

Iš lazdelės galo išsiveržė didelė sidabriška figūra ir keliais grakščiais šuoliais pasiekusi tamsų pavidalą, jį nubloškė į šalį, o tada apsigręžusi sustojo šalia Hario. Tai buvo elnias.

- Panašu, kad Dumbldorui visai stogelis nučiuožė, jei šiuos bjaurybes įsileido vidun, - tarė juodaplaukis.

- Senas, nukvakęs, šlykštus bebrotis... – suniurzgėjo Vizlis.

Hermiona stovėjo šalimais, taip pat paruošusi lazdelę, bet iš jos veido buvo galima įskaityti, jog ji plėšosi tarp dviejų skirtingų pusių – viena jų sutiko su raudonplaukio žodžiais, o kita nenorėjo girdėti tokių žodžių apie profesorių, nepaisant to, kad jis jų vertas.

- Eime, - paragino žaliaakis, - kol gynėjas šalia, jie neturėtų mūsų paliesti.

Toliau žygiuojant koridoriais, aplink matėsi šmėkščiojan ilgos figūros, apsisiautusios gobtuvais. Hariui teko porą kartų pasiųsti savo elnią pirmyn, kad apgintų įsibaiminusių pirmakursių grupeles, nors ir vyresnieji, nė velnio nemokantys apsiginti nuo psichų, drebino kinkas. Didžioji salė atrodė niūri, užkerėtos lubos buvo apniukusios, pilkos, o tvyranti nuotaika tiesiog slogi. Kai kurie mokiniai ir dauguma mokytojų taip pat slėpėsi už savo sidabrškųjų sargybinių.

***

Severas suirzęs žvelgė iš padilbų į dvi ramias akis, stebeilyjančias į jį pro pusinių akinukų viršų. Po daugel savaičių, jis pagaliau ryžosi atsibelsti pas direktorių į kabinetą.

- Albai, neturiu žalio supratimo, kodėl tie padarai supa mokyklą, bet įleisti juos į vidų – čia jau viršūnė! Atšauk juos!

- Negaliu, lauke jie badauja.

- O taip, tai leisti jiems misti mokinių džiugesiu yra geniali idėja,- sarkastiškai sušnypštė, - Pomfri neturės tiek šokolado, kad visus pastatytų ant kojų, o ką jau kalbėti apie tai, kad psichai neprognozuojami? Kas jei nuspręs ką „apdovanoti" savo bučiniu? Gal tau jau ir nusišvilpti ant vaikų gerovės, bet kaip tuomet ketini pasiaiškinti jų tėvams, kai iš jų atžalų liks bukos besielės daržovės?

- Viskas kontroliuojama, Severai. Psichai čia, nes taip reikia.

- Ko jiems čia reikia?! Staiga parūpo ar kas nesinešioja dantytų skraidančių lėkščių? Čia ne kalėjimas, po velnių! – Sneipas žaibavo savo juodomis akimis ir nesitvėrė kailyje, kaip norėjo čia pat užkeikti Dumbldorą, bet vis laikėsi ir stengėsi nepaisyti retkarčiais pasirodančio raudono blyksnio po direktoriaus akiniais.