Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

11 dalis

Pagal naujai gautą tvarkaraštį Drakui pirmų dviejų pamokų nebuvo, nes jis nepasirinkęs mokytis nei magiškųjų gyvūnų priežiūros, nei ateities būrimo VSMT lygiu, todėl kiurksojo sudribęs fotelyje Grifų gūžtos bendrajame kambaryje, pačiame atokiausiame kampe ir kiek įmanoma labiau įsisupęs į apsiaustą, kurį Makgonagal kerais perdarė iš klastuoliško į grifukų uniformą. Užsismaukęs ant galvos tamsų gobtuvą, stengėsi nepatraukti pašalinių dėmesio, nes bijojo, kad jo kas neatpažintų pirma laiko ir eilinį kartą jo neišplūstų keiksmais. Jis nebe tas vaikinas, kuris galėjo apsiginti pats. Dabar jis buvo silpnas kaip niekad, nes visi tie užgauliojimai besitęsiantys pastaruosius tris mėnesius, nuo pat tos akimirkos, kai išdrįso įlipti į Hogvartso ekspresą, jį smaugė, slėgė ir savotiškai žudė. Jautėsi kaip žmonijos atmata, raupsuotasis viduramžiais, kurio visi vengė ir nekentė. O kur dar visi du metai praleisti iš siaubo nesudedant bluosto, kad Tamsos valdovas bet kurią akimirką vėl įsiverš į kambarį ir nukryžiuos jį vien tik dėl smagumo.

Suskambus varpui skelbiančiam pertrauką, Drakas nejaukiai pasimuistė. Žinojo, kad netrukus čia susirinks daugelis mokinių, kurie jo tikrai nepasveikins. Taip jam belaukiant grifų antplūdžio, atsivėrė portreto durys ir pradėjo rinktis būreliai klegančių vaikų. Netrukus čia pasirodė ir Haris su Roniu, garsiai mąstančiu apie tai, ką nusileidęs laiptais ras Didžiojoje salėje pietums (regis buvo primiršęs savo pyktį ant draugo už slapukavimą, kol...)

- Ką šitas čia veikia?!- pastebėjo Smirdžių.

Drakas nejaukiai nurijo susikaupusias seiles, tačiau tik dėbsojo į raudonplaukį ir nieko nesakė. Regis grifukai aptilo ir sužiuro į jį.

- Dumbldoras jį perkėlė pas mus,- sausai mestelėjo Haris.

- Tu tai žinojai?!

- Be abejo žinojau, juk pats ten buvau.

- Ir tylėjai?! Kad tave trolis vietoj šikpopierio panaudotų, rupke, nesidalinsiu su šitu savo miegamuoju!

Kiti grifukai po truputėlį atkuto, vyresnieji, kurie turėjo daugiau drąsos ir geriau pažinojo Draką, ėmė rėkti:

- Šūdvabali, ką, tave net iš tavo kirmėlių lindynės išspyrė?!

- Avigalvi, nuo tavęs prasmirdo oras! Neždinkis sveikas, tu čia mum nereikalingas!

- Nebijai, kad paversim šešku, ką?! Ai, pala, tau čia įprastas pavidalas, Voldemorto subinlaižį! Ha!

Haris jautė, kad tai geruoju nesibaigs, todėl staigiai, kaip sugebėtų tik tikro kvidičininko ranka, išsitraukė lazdelę ir šūktelėjo:

- Silencio!

Kelios dešimtys mokinių akimirksniu užtilo. Paprastai, joks septintakursis nesugebėtų šiais kerais pilnai paveikti tokio skaičiaus žmonių, tačiau kova su Tamsos valdovu jauną burtininką užgrūdino taip, kad net sunkiausi kerai atrodė it pirmoko žaidimas. Stojus mirtinai tylai, jis prabilo:

- Taip, Draką perkėlė į Grifų gūžtą ir jis čia pasiliks iki pat mokyklos baigimo, patinka jums tai ar ne. Yra aibė priežasčių, kodėl direktorius taip pasielgė, todėl neketinu jums jų visų aiškinti. Svarbiausia – ar pasitikite Dumbldoru? Tai kiekvieno jūsų sąžinės reikalas, tačiau, aš jums prisiekiu, jei girdėsiu panašius išsireiškimus kaip dabar, tai nepagailėsiu nei vieno. Jei turit kokių asmeninių nuoskaudų šiam žmogui, pasilaikykit jas sau arba pamirškit, tačiau nepulkit taip žemai dėl dėmėtos jo praeities. Su visais čia esančiais kartu užaugom, juokėmės ir verkėm, mokėmės ir kovėmės, visus čia esančius puikiai pažįstam. Negi iš tiesų jūs žadat tapti tokiais, kokių nekentėt? Šitokiu elgesiu, kitų užgauliojimu ir niekinimu, pasižymėjo Voldemorto šalininkai, ar tikrai norit tapti tokiais kaip jie? Kaip tie, dėl kurių žuvo jūsų broliai, seserys, tėvai, draugai ir kiti artimieji? Manau ne, tad neterškit sau brangių žmonių atminimo šitokiu elgesiu. Ačiū už dėmesį. Tikiuosi, paliksit Draką ramybėje.

Tuomet mostelėjo lazdele ir atšaukė kerus. Kelias akimirkas vis dar tvyrojo tyla, todėl Haris spėjo suabejoti, ar tikrai burtažodis suveikė, tačiau abejonės pranyko, kai minia ėmė skirstytis mažomis grupelėmis.

- Ačiū,- tyliai padėkojo šviesiaplaukis.

- Puiki kalba, Hari,- priėjo Hermiona,- iš ties.

- Taip manai?

- Tikrai. Eime valgyti, kol nesibaigė pertrauka, Drakai eini?- pasisuko garbanė ištiesdama jam ranką.

Vaikinas čiupo už šiltos merginos plaštakos ir pakilo iš vietos. Ketveriukė (Ronis visų nuostabai vis dar buvo čia) išėjo į koridorių, nusileido keliais aukštais žemyn ir įžengę į Didžiąją salę, sėdosi prie stalo. Į lėkštes prisikrovė kalną kiaušinienės su šonine, bulvių košės ir dar įvairių kitų gardėsių. Jei ir bandė kas šnairuoti į šviesiaplaukį prie šio stalo, tai darė labai atsargiai, nes vis tik niekas nenorėjo užsitraukti to, kuris nugalėjo Patys Žinote Ką, nemalonę.

***

Per magijos istoriją buvo velniškai nuobodu. Profesorius Binsas vėl postringavo apie XIV amžiaus goblinų sukilimą, jau kelintą kartą pabrėždamas, kad iki pirmadienio ryto laukia dviejų ritinėlių ilgio rašinio apie pasirinktą goblinų būrio vadą. Vienintelis įdomesnis dalykas, kuris patraukė mokinių dėmesį, tai pagaliau iškritęs pirmas normalus sniegas, kuris ėmė dengti mokyklos kiemą puria paklote. Vaikai netruko suplanuoti, ką veiks po pamokų. Per klasę svaidėsi užkerėtais lėktuvėliais (profesoriui buvo nė motais) kurie gabeno žinutes nuo vieno iki kito stalo, todėl kai nuskambėjo varpas iš pamokos, visi iškūrė į lauką, kur užvirė tradicinis sniego karas. Kitų koledžų mokiniai greitai taip pat prisijungė, kažkas vieną smulkų švilpynės pirmakursį užkerėjo, kad sniegas prie jo priliptų suformuodamas sniego senio formą, dėl ko vaikis vos pajudėjo, nuolat klupdamas ir gaudamas po naują gniūžčių laviną. Daugelis „karių" buvo nė neužsimetę storesnės mantijos, plikomis rankomis lietė sniegą, lyg nejausdami šalčio, įsijautę į žaidimą svaidėsi kur papuola iki kol sutemo ir nebegalėjai dorai matyti į ką taikaisi. Atėjus vakarienės metui, visi šlapi nuo tirpstančių už kaklų snaigių, sugrįžo į pilį.