Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

15 dalis

Drakas pramerkė akis. Tamsu. Kur jis? Po juo kažkas šalto ir kieto. Nieko neregenčiomis akimis apsiverčia ant pilvo ir atsispaudęs rankomis nuo tvirto pagrindo atsitiesia. Pasitikrina kišenes, pirštais braukia per grindis ieškodamas mažo plono medinio pagaliuko. Staiga pajuntą jį pamušęs ir išgirsta kaip jis nusirita į šalį. Pasikliaudamas savo klausa stveria lazdelę ir sušnabžda:

- Lumos.

Nušvinta vaikiną apakinusi šviesa. Skaudžiai sumirksėjęs apsižvalgo. Jis klūpo viduryje tualeto Hogvartse ir sprendžiant iš visko – penktame aukšte. Veidrodis virš kriauklių sudaužytas, matyti kraujas ant šukių. Drakas jau žinodamas ko tikėtis, žvilgteli į savo kumštį laikantį lazdelę. Krumpliai nubrozdinti, supjaustyti, todėl akivaizdu, kad tai jo paties darbelis.

- Reparo,- ištaria ir viskas grįžta į vietas.

Atsistoja. Kaip, po velnių, jis čia atsidūrė? Priėjęs prie veidrodžio įsižiūri į save, blausioje šviesoje aiškiai matyti kruvini ir suplėšyti marškiniai. Žvilgsniu nuslysta iki kairiosios rankos dilbio. Tik dabar pastebi, jog ji vėl subjaurota krūva rėžių. Kaip? Ir kada? Jis tegali prisiminti, jog grįžo iš Kiauliasodžio kartu su Hariu, Hermiona ir Roniu. Dar prisimena kaip nuėjo į miegamajį ir... o kas toliau? Velniava. Atmintis tuščia. Vėl. Taip jau jam buvo nutikę, dar vasarą, namuose. Rodėsi akimirką sėdėjo prie stalo valgomajame, o kitą jau tysojo kieme prie tvenkinio. Laimei niekas to tada nepastebėjo. Tačiau kas dabar? Jis juk galėjo velniai žino ką padaryti.

Susinervinęs bei sutrikęs išsliūkino pro duris. Visur tylu, tamsu, gili naktis. Net portretuose sėdintys dėdulės saldžiai miegojo. Šviesiaplaukis nusiskubino Grifų gūžtos bokšto link, širdyje vildamasis, kad jo kas nepastebėtų, o prižadinęs Storulę prasmuko į bendrajį kambarį. Užlėkė laiptais, kiek įmanoma tyliau įsmuko į miegamajį, tačiau staiga už savęs išgirdo Hario šnabždantį balsą:

- Drakai? Kur buvai taip ilgai?

- Ššš... nepažadink kitų. Nežinau. Gali pagydyti? Vis pamirštu burtažodį...- ištiesė abi rankas į brolį.

- Ką tu... tu ir vėl tai pasidarei?- pasipiktino.

- Ne, na... taip... galbūt... nežinau. Tiesiog pagydyk, gerai?

- Ką su tavimi daryti...- sugraibė akinius nuo spintelės ir atsisėdęs lovoje pasiėmė lazdelę,- Vulnera Sanentur.

- Ačiū. Kiek dabar valandų?

- Po trijų penkiolika.

- Velniava,- sušnypštė pasiimdamas pižamą ir išnerdamas į grifukų vonios kambarį nusiprausti pridžiūvusiam kraujui.

Ir Drakas tikrai nemelavo sakydamas „velniava". Paskutinis jo prisiminimas siekė pusę šešių vakaro, net vakarienės neįstengė prisiminti, kurios jis greičiausiai nė nevalgė, nes pilvas atrodė nemaloniai tuščias. Nusiprausęs greitai persirengė ir grįžo į kambarį, kur kritęs į minkštą patalą nugrimzdo į miglotus sapnus.

***

Kai Drakas nubudo, jau buvo gerai įsidienoję. Pakėlė savo šviesiaplaukę galvą nuo pagalvės, apsižvalgė. Jis vienas. Dar kiek pasivartęs nutarė išlipti iš lovos ir eiti ieškoti ko nors valgomo, nors abejojo, kad tokiu metu pavyks ko gauti, todėl išėjęs į bendrajį kambarį susirado brolį.

- Hari, gali padėti prasmukti į virtuvę?

Žaliaakis nužvelgė išstypusį vaikiną.

- Na... gal ir galiu. Palauk.

Juodaplaukis nukurnėjo laiptais aukštyn ir po akimirkos vėl sugrįžo. Rankose nešėsi kruopščiai susuktą neregimajį apsiaustą ir pergamento skiautę, kurią Drakas žinojo esant žemėlapiu, galinčiu parodyti kur kas eina ar kur esa.

- Eime.

Du grifukai išlipo pro portreto angą, pasileido kelis aukštus žemyn, o tada panėrę po apsiaustu, kuris jiems dviese buvo kiek mažokas, tad teko kiek pasilenkti, jei nenorėjo, kad kas pamatytų šmėžuojančias jų kojas, nužingsniavo koridoriumi iki paveikslo su kriauše. Haris ištiesė ranką, pakuteno vaisių ir durys atsivėrė. Virtuvės vidus Smirdžiui sukėlė nuostabą. Tiek daug namų elfų dirbančių vienoje vietoje dar jam nebuvo tekę matyti. Jis be abejo žinojo jų čia esant, bet šitiek...

Jam nespėjus atsitokėti, pribėgo keli elfai nešini padėklais ir ėmė siūlyti įvairiausių gardėsių. Pilkaakis stvėrė kelis saldžius pyragaičius, stiklinę moliūgų sulčių, porą sumuštinių su gardžiai kvepiančia šonine, ir čia pat ėmė kimšti klestelėjęs ant kėdės, kurią taip pat pristatė keli darbštūs padarėliai. Haris taip pat pasivaišino gabalėliu vyšnių pyrago bei keliais šaukštais vanilinio pudingo, tačiau daugiau nieko neėmė, nes dar nebuvo spėjęs praalkti nuo pusryčių.

Kai Drakas pavalgė, berniūkščiai išsiruošė atgalios. Išėję iš virtuvės (prieš tai palūkuriavę kad koridorius už durų pratuštėtų) patraukė pirmyn, bet neilgai trukus pasigirdo riktelėjimas:

- Crucio!

Kerai kliudė šviesiaplaukio nugarą, tad jis pakilo į orą ir it marionetė tampomą už virvučių ėmė kratytis veriamas sunkiai suvokiamo skausmo. Į jį lazdelę laikė nukreipęs klastuolis Zabinis.

- Nė nemėgink, Poteri,- sudraudė jis, kai Haris norėjo išsitraukti ir savo ginklą.

Bleizas nutraukė kerus ir Smirdžius šlumštelėjo žemėn skaudžiai suvaitodamas.

- Nemanyk, kad aš nežinau, kas vakar mane užkeikė, šlykštus purvakraujų mylėtojau,- iškošė pro sukąstus dantis septintakursis.- Per tave, tižena, aš visą naktį praleidau ligoninėje.

- Alarte Ascendare,- vos tik Zabinio dėmesys susitelkė į Draką, Haris mostelėjo savąja lazdele.

Juodbruvas vaikėzas nuskriejo į šoną ir tėškėsi į sieną. Susmuko vietoje. Žaliaakis ištiesė broliui ranką.

- Stokis ir nešdinamės iš čia, kol tas neatsikvošėjo.

Blondinas sunkiai pakilo iš vietos ir Hario padedamas nuėjo tolyn. Jiems jau kopiant laiptais į Grifų gūžtą vaikinas su apvaliais akiniais pasiteiravo:

- Ką tu jam padarei?

- Aš nežinau.

- O rimtai?- stabtelėjo.

- Rimtai, Hari, aš neprisimenu ištisų kelių vakar dienos valandų nuo pat grįžimo iš Kiauliasodžio. Nenutuokiu ką galėjau per tą laiką iškrėsti. Man taip yra buvę ir anksčiau.

- Nemanai, kad reikėtų tuo pasidalyti su... tėvu?

- Bijau,- prisipažino,- nes tai neatrodo gerai. Akimirką man toptelėjo, kad kraustausi iš proto ir... netikiu, kad Sneipas man padės.

- O žinai kaip dar tai gali atrodyti? Ronio sesei taip buvo, kai ją buvo užvaldęs ar net savotiškai apsėdęs Voldemortas. Kas jei tau kažkas panašaus? Pastaruoju metu neturėjai kokių... neįprastų daiktų?

- Na ne.

- Keista... bet manau vis tik derėtų apie tokius dalykus kam nors papasakoti. Juk nebūna, kad iš niekur nieko pamirštum keletą valandų.

- Žinau,- sušnypštė,- tačiau aš bijau. Jei taip dar kartą nutiks, gal ir nubėgsiu pas tėtušį, bet dabar aš ten kojos nekelsiu su šiuo reikalu.

- Kaip sau nori,- truktelėjo pečiais Haris lyg sakytų „Aš tik bandau padėti, daryk kaip išmanai"

Dar kiek pastovėję ir pražiūrėję vienas į kitą pasisuko eiti toliau link savojo koledžo bokšto.