Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

16 dalis

Bėgo dienos. Artinosi Kalėdos. Hogvartsas išsidabino šventėms kaip ir kasmet. Didžiojoje salėje suspindo dvylika didžiulių Hagrido atvilktų eglių, koridoriuose kabėjo girliandos, amalo šakelės, palubyje skrajojo užkerėti popieriniai angeliukai, vis barstantys snaiges, kurios ištirpdavo ir išnykdavo nepalikdamos nė žymės dar nepasiekusios grindų. Visi tryško gera nuotaika, mokytojai tapo atlaidesni, užduodavo mažiau namų darbų, netgi Filčas, ir tas atrodė linksmesnis, niuniuodamas įvairias melodijas nebebambėjo ant pirmakursių, kurie nuolat prinešdavo sniego į pilį grįždami iš lauko. Atrodo vienintelis nepasidavęs šiam Kalėdiniui džiugesiui buvo Sneipas. Jo pamokos ir toliau buvo sunkios, iš jų kas kartą mokiniai gaudavo vargiai suprantamą kalną namų darbų, už kiekvieną, net menkiausią pražangą visi netekdavo taškų. Tiesa, jis buvo kiek švelnesnis grifukams, o jų septintakursius regis visai pamiršo – vietoj kilometrinių rašinių, jiems tereikėjo parašyti pastraipą, o kelios nesėkmės maišant eliksyrą buvo lengvai pataisomos ir paaiškinamos, be jokių įprastų išsityčiojimų. Tačiau nuodų ir vaistų mokytojas toks geras buvo tik vieninteliams grifukams... tuo tarpu klastunyno jis ėmė tiesiog neapkęsti (žinoma to niekas nepastebėjo, nes ir anksčiau jis nesimpatizavo savo koledžo mulkiams), Zabinį apskritai su žemėmis maišė ir vis ieškojo kaip kokį areštą jam pelnyti. Severas be abejo žinojo, kad tas menkysta panaudojo nukryžiavimo kerus prieš Draką, ir deja, šį kartą sėkmingai, tačiau kai jam tai papasakojo Beveik Begalvis Nikas, nebėgo skųstis pas Dumbldorą. Išvis pastaruoju metu juodaplaukis burtininkas stengėsi laikytis atokiau nuo direktoriaus, nors žilabarzdžio paslaptingumas ir kėlė nerimą.

Tą vieną popietę, likus kelioms dienoms iki švenčių, profesorius Sneipas nutarė sutvarkyti sandėliuką, kuriame laikomos medžiagos eliksyrams daryti. Pradėjo kraustyti dėžutes, pasenusius reikmenis švystelėjo į šiukšlių kibirą, pašalino storą dulkių sluoksnį nuo lentynų ir staiga susisgribo, kad šio to trūksta. Taip... nėra nykštukinės pelėdos nagų, akromantulos nuodų iš penkių buteliukų likę tik keturi, šikšnosparnių sparnų odelių regis taip pat pamažėję... stingdomųjų pupelių maišo virvelė nupjauta... o kas gi čia? Čia... nieko. Severas būtų galėjęs prisiekti, jog dėžutėje gulėjo bezoaro akmuo, tačiau dabar jis dingo. Kažkas čia ne taip... pala. Pala... velnias, velnias, VELNIAS! Goblino myžalai taukuoti, dingusios medžiagos iš kurių galima sumaišyti... patį tikriausią nepasotinamosios jėgos eliksyrą! Jepšiklet kaip negerai... tikėkimės profesorius klysta. Jis greitai nulipo suklypusiomis kopėčiomis žemyn, nėrė pro duris ir nukiūtino koridoriais, juodo apsiausto skvernais šluodamas žemę. Kumpanosis pirmiausiai traukė pas vieną iš savo sunų, kuriam tokie žaidimėliai nebuvo visiška naujiena, tačiau iki tol... tai buvo tik multi sulčių eliksyras.

Severas kurį laiką paklaidžiojo po mokyklą, kol rado akiniuotį sėdintį bibliotekoje. Priėjęs čiupo jį už rankos ir pasivedęs į šalį, kiek mokėdamas tyliau pasiteiravo:

- Ar tu su draugeliais pastaruoju metu nieko neverdi?

- Ką?- sutriko Haris.

- Kokio nors sudėtingo eliksyro?

- Ne, tikrai ne.

- Ar tikrai?

- Taip.

- Jei pasinaudočiau legilimantija, ar atsakymas vis dar būtų toks pats?- jo tamsios akys verte vėrė, tačiau neatrodė piktos, labiau... nusigandusios?

- Prisiekiu, mes nieko panašaus nedarom,- nesuprasdamas ko tėvas iš jo nori, gynėsi vaikinas.

Sneipas giliai atsiduso, delnu persibraukė akis, nuo jų nuslinkdamas riebaluotų plaukų sruogas.

- Geriau jau virtumėt... tada nebūtų viskas taip... sudėtinga.

- Kas sudėtinga?

- Klausyk, to ką dabar pasakysiu, neturi niekas žinoti, supratai?

Žaliaakis linktelėjo. Severas pasilenkęs jam prie ausies sušnabždėjo:

- Nepasitikėk Dumbldoru. Bijau, jog jis įniko į juodają magiją ir darosi velniškai pavojingas. Nepatikėk jam jokių paslapčių, gerai? Manau, jog po kurio laiko gali imti siekti valdžios.

Haris nustebęs sumirksėjo. Dumbldoras? Tas pats Dumbldoras? Negali būti.

- Bet...

- Ššš...- sušnypštė profesorius užtildydamas,- tyliau. Jei kas nugirs... nenoriu net galvoti apie tai. Tiesiog nepasikliauk juo, nepastebėjai, kad pastaruoju metu ėmė elgtis kiek keisčiau, nei iki šiol? Per nelyg tylus ir atlaidus viskam, kas dedasi aplinkui, kai kalbi su juo į akis, tačiau likęs vienas... nė nenumanai, kaip jis pasikeičia. Jeigu tik įmanoma, venk jo.

- Gerai, pasistengsiu.

- Tikiu.

Severas atsitraukė per žingsnį ir ruošėsi eiti, kai staiga jį sulaikė Haris:

- Tėti, pala.

Jam nudiegė visą kūną, pakirto rankas ir kojas, pilve kažkas apsivertė, širdis maloniai aptirpo iš netikėtumo, tačiau šis jausmas buvo geras. Jo dar niekas nebuvo šitaip pavadinęs. Jau manė niekados neišgirsiąs šio žodžio, buvo palaidojęs visas viltis ir dabar šis kreipinys jį užklupo taip netikėtai... Lėtai atsigręžęs kiek įmanydamas ramiau paklausė:

- Ką?

- A... žinai... tai ne vienintelis keistas dalykas, kuris pastaruoju metu nutinka mokykloje.

- Klok,- susidomėjo.

- Nežinau ar turėčiau sakyti, Drakas ketino pats papasakoti, jei tai pasikartos, bet...

- Kas „bet"?- neleido sustoti.

- Bet jis teigia, kad kai buvo išvyka į Kiauliasodį, jis... nepamena didelės dalies tos dienos. Nuo pat grįžimo į pilį iki pat vėlyvos nakties. Parėjo į kambarį kruvinas, sakėsi neprisimenąs kur buvo ir ką veikė ir man kelia nerimą tai, jog jis prisipažino, kad taip jam yra buvę ir anksčiau. Man tai primena, kaip antrame kurse, kai buvo atviras paslapčių kambarys, Džinę...

- ... buvo užvaldęs Tamsos valdovas,- užbaigė mintį dabar tikrai sunerimęs Sneipas. – Viešpatie, kodėl nepasakėt iš karto?

- Drakas nesutiko, juk sakė ateisiąs pas tave, jei tai pasikartos.

- O nepasikartojo?

- Mano žiniomis ne,- papurtė galvą.

- Tikra velniava...- dabar dar sunkiau nei iki tol atsiduso,- klausyk, jis neturi kokio... neįprasto daikto?

- Klausiau, tvirtino, kad neturi.

- O laikrodžio? Tokio mažo, kišeninio laikrodžio su grandinėle? Neteko matyti?- prisiminė direktoriaus minčių koštuve matytą daiktą.

Vaikinas dar kartą papurtė galvą.

- Jei pamatysi, sunaikink jį.

- Kodėl?

- Esu linkęs nuogastauti, jog Dumbldoras turi horokrusą,- vėl prie pat ausies sušnypštė,- ir jei neklystu, jis yra būtent toks laikrodis.

Žalios septintakursio akys išsiplėtė iš nuostabos dar labiau nei prieš tai.

- Saugok brolį, Hari,- pratarė Severas,- ir niekam šito nepasakok. Net savo draugeliams. Dar ne laikas.

Tai pasakęs jis dar kartą apsigręžė ir nuplaukė tarp lentynų, palikdamas grifuką „sukramtyti" visos informacijos pustuštėje bibliotekoje.