Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

3 dalis

Drakas gulėjo lovoje įsikniaubęs į pagalvę, tačiau neverkė, nes nuo įvairiausių eliksyrų jautėsi gana ramus. Ranka jau buvo beveik sugijusi, tačiau Madam Pomfri nenorėjo vaikino išleisti, ir primygtinai reikalavo čia pabūti bent jau iki vakaro. Kai jis bandė apsiversti ant kito šono, pro duris įėjo Įkyrėlė. Pamačiusi Draką prisiartino prie jo.

- Labas,- pasisveikino.

- Labas,- lūpų kampučiuose šmėstelėjo šypsenos šešėlis, bet netrukus vėl pasitraukė iš Smirdžiaus veido,- ką čia veiki?

- Na... tiesiog norėjau pažiūrėti kaip tu. Mokykloje sklando įvairios istorijos. Ar tiesa, kad ketinai nusižudyti?

Šviesiaplaukis sėsdamasis papurtė galvą.

- Ne. Aš tenorėjau skausmo, ne mirties. Čia atsidūriau tik per kvailumą.

- Tu tikrai kvailai pasielgei, jei pakėlei prieš save ranką,- atsiduso Hermiona.

- Žinau... bet aš daugiau nebegalėjau. Per daug viskas sumauta, supranti?

- Galbūt...- rudaplaukė prisėdo šalia.

- Hermiona, galiu paklausti?- blyškiaveidis pažvelgė į ją.

- Tu jau paklausei, bet taip.

- A... tu vis dar draugauji su Vizliu?- klausimas buvo gana netikėtas ir merginos skruostai kiek nukaito.

- Ne, jau nebe. Mes tik draugai, nieko daugiau, o ką?

- Nieko... šiaip atėjo tokia mintis į galvą. Bet... kaip tu sugalvojai mene aplankyt? Maniau... nekenti manęs, ar kažkas panašaus...

Garbanė pervertė akis.

- Tiesiog užkniso klausytis, kaip Ronis tave su žemėmis maišo.

- Niekis, manau esu to nusipelnęs.

- Patikėk, tikrai to, ką jis sakė, nenusipelnei.

- O ką jis sakė?

- Nesvarbu...- nusigręžė mergina,- taip kalbėti yra žema.

- Tikrai?- šyptelėjo.

Vaikino akys slydo merginos veidu, tyrinėjo kiekvieną bruožą, nuo susisukusių rudų plaukų iki akių ilgomis blakstienomis ir smailaus smakro. Nežinia kodėl, bet Įkyrėlės apsilankymas vaikiną veikė geriau nei kuris nors jam duotas eliksyras. Savotiškai ramino ir praskaidrino dieną.

- Taip,- galop atsakė.

***

Nuodų ir vaistų pamoka kaip įprasta vyko požemyje ir ją vedė Sneipas. Už vakarykščius darbus darytus su Trimitu visi gavo pažymius. Nevilis kartu su Gyliu, beabejo gavo T – trolį, už savo keistą ir šlykščią masę. Tuo tarpu Haris gavo N – nuostabu, nors jo eliksyras buvo toli gražu nepasisekęs. Tai gana glumino, bet jis nusprendė tylėti, nes bijojo, kad gali pažymio netekti.

Šiandien jie gavo užduotį išvirti multi sulčių eliksyrą. Tiesa, trijulė sėdinti ketvirtame suole jį jau buvo virusi antrame kurse, tačiau visi nuopelnai atitenka Hermionai, kuri ir dabar be vargo tvarkėsi su skysčiu savo katile, o tuo tarpu Haris su Roniu gavo gerokai paplušėti. Kai pamoka ėjo į pabaigą, Sneipas prasklendė tarp suolų, besiplaikstant juodam apsiaustui į šalis. Praeidamas pro Hario stalą, Severas suniurnėjo:

- Maišei ne į tą pusę, Poteri. Reikia atidžiau sekti nurodymus. Įkyrėlė... kaip visada. Vizli, kas čia per jovalas? Gal kai ateisi atlikinėti arešto, man pabandyt jį tau sušert?- nelaukdamas atsakymo nuėjo tolyn.

- Kas tam pirdžiui darosi?- ėmė niurnėt Ronis Hariui išėjęs į koridorių po varpo,- Tau jis pastaruoju metu ėmė nuolaidžiauti, o ant manęs regis užsisėdo savo raupsuota kaulėta subine ir neketina nulipt.

- Nepradėk, Roni, tai tik viena N, joks čia nuolaidžiavimas. Greičiausiai įsivėlė klaida,- tarė Haris valydamasis akinius į apsiausto kraštą.

- Kada tau teko matyt, kad tas kalnų trolio mėšlo maišas kur nors klystų?

- Na neteko...- pripažino,- bet nesvarbu.

Tuo tarpu Sneipas likęs savo kabinete mostelėjo burtų lazdele ir užrakino duris. Susmuko savo krėsle, nervingai persibraukė plaukus ranka, o tada pasirėmęs kakta į delną liko vėpsot į šaltas grindis. Kaip, po velnių, jam pasakyti TAI? Kodėl taip sunku prisiversti pasišaukti abu berniukus ir paaiškinti kas kaip yra? Kodėl kas kartą, kai apie tai pagalvoja, jį nusmelkia toks jausmas, lyg būtų šaltu vandeniu aplietas? Kažkokia nesamonė.

Susimąstęs Severas ėmė mindžikuoti klasėje, pradėjo iš naujo perdėlioti knygas lentynoje, nors ir taip jos buvo dailiai sudėtos. Darė viską, kas tik įmanoma, kad mintys būtų užimtos, tačiau jam visai nesisekė. Paskutinis lašas buvo tylus pokštelėjimas jam už nugaros, kai į jo kabinetą oru atkeliavo Dumbldoras.

- Eik šikt, Albai, jei nori kad patirčiau infarktą, verčiau pasinaudok Avada Kedavra,- išspjovė Sneipas.

- Ir man malonu tave matyti, Severai,- ramiai it niekur nieko kalbėjo direktorius,- atėjau pasiteirauti, kaip sekasi su užduotimi?

- Nekaip.

- Bet ketini ją įvykdyti, tiesa?

- Taip. Bet aš tiesiog... negaliu.

Sekė netrumpa nejaukios tylos pauzė.

- Ar man tai padaryti už tave?- galop sududeno.

- Ne. Tik duok man laiko. Kiek įmanoma daugiau. Aš sugebėsiu.

- Na, kaip sau nori, tačiau tylėti – neprotinga.

- ŽINAU!- nejučia užriko Sneipas.- Tačiau kaip tau atrodo, kokia turėtų būti berniukų reakcija į tai? Vienas vakar vos nemirė, per savo bukumą, kas jei aš papasakojęs tai, privesiu jį iki to, kad tai nebus tik kvailas nutikimas, o skaudi realybė?

- Ach, Severai, tikrai nemanau, jog dėl tokio dalyko Drakas ryžtusi mirti.

- Negi tu nesupranti, kad aš negaliu to leisti, kad jiems kas atsitiktų?! O šitoks smūgis juos turėtų ilgam išmušti iš vėžių... Cisos vaikis apskritai po Voldemorto mirties atrodo kaip nukankintas šunytis, kas jei ši žinia, kad visas jo gyvenimas, buvo sumautas melas, jį pribaigs galutinai?!- nedaug trūko jog Severo akyse sužibėtų išdavikė nevilties ašara, tačiau ir be jos regis Dumbldoras viską suprato.

- Arba kaip tik suteiks jėgų kovoti už vietą po saule...- mįslingai nutęsęs sakinį direktorius išnyko, o Sneipas išleidęs iš plaučių susikaupusį orą, leido ašarai nuriedėti skruostu.