Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

39 dalis

Iš tamsos išnyrantys žaibai, riksmai, kovos scenos, skausmas, bežadis vaiko kūnas prieš akis – viskas pynėsi į vieną visumą ir varė iš proto. Vaizdiniai vis kartojosi, šmėsčiojo, įgavo tokį pagreitį, jog nebegalėjai suprasti, kur vieno pradžia, kur kito pabaiga. Staiga su giliu įkvėpimu Severas atmerkė akis. Ne iš karto suvokė kas vyksta, bet greitai susiprato esąs surakintas, nes pabandžius pajudinti rankas, pajuto sunkias grandines už nugaros. Pabandė pasukti galvą į šoną, kad galėtų apsidairyti, bet susiraukė, kai nudiegė kaklo raumenis. Tiesa. Jį juk buvo nukryžiavę. Vis tik sukandęs dantis nusigręžė nuo sienos priešais akis ir pažvelgė į šalį. Jis buvo didelėje šviesioje patalpoje. Sienos iki pusės išmūrytos akmenimis, o toliau kilo baltas marmuras iki pat lubų, tokio paties baltumo. Nežinia kas skleidė šviesą, nes nebuvo nei langų nei deglų, bet iš visko atrodė, jog dabar dienos metas. Aplinkui ant grindų surakinti po du, nugara į nugarą, sėdėjo visi SEK nariai. Kai kurie buvo prabudę, kiti, atrodo, vis dar snaudė. Jis norėjo pažiūrėti, su kuo gi jis pats surakintas, tačiau nematė, nes negalėjo tiek daug pasisukti, kadangi velniškai diegė sprandą.

- Jau atsipeikėjai? – paklausė Hario balsas, kuomet pajuto Severą gręžiojantis.

- Mhmmm... kur mes?

- Regis kambaryje iki pareikalavimo, - atsiliepė Lubinas, sėdintis už kelių metrų, šalia Ronio.

- Ar... ar kam nors pavyko nusigauti iki Dumbldoro?

- Jei būtų pavykę, manai sėdėtume čia?

Severas atsiduso. Žinoma nepavyko. Tačiau kokio velnio klastūnynas taip pasiuto? Ką jie ten veikė? Prieš akis vėl šmėstelėjo mirusio švilpynuko vaizdinys.

- Yra žuvusiųjų? – pasiteiravo nusigręždamas į sieną.

- O, kad kas iš mūsų žinotų... – nutęsė apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas.

- Nepliurpkit tuščiai, o verčiau pasukit galvą, kaip iš čia išsineždinti, - suburbėjo kitame kambario gale įkalinta Makgonagal.

Stojo tyla. Išties... kaip išsivaduoti? Laukti kol kas ateis? Absurdas.

- Žinot... aš galiu ištrūkti. Jūs taip pat profesore, - tarė Drakas. Jis sėdėjo priešais Harį, nugara susiglaudęs su vis dar nepabudusia Hermiona.

- Ką čia šneki?

- Na... grandinės pritaikytos tik žmogaus rankai, argi ne taip? Ties riešu jos laisvos, bet tokio pločio, jog nepavyktų ištraukti plaštakos. Jei būtume ne žmonės...

- Suprantu kur link suki, bet... negi ir tu? – nustebo Minerva.

- Neregistruotas, - prisipažino blondinas.

Jiems nespėjus ko nors padaryti, atsilapojo durys priešingame patalpos gale ir įžengė Gylys. Jo veidas buvo su keliais bjauriais randais, likusiais po Hario paleistų sectumsempra kerų, tačiau jo tai nesustabdė piktdžiugiškai išsiviepti:

- Tai ką, kvailiai, jau bundat? Be reikalo. Vis tiek kojas patiesit.

- Ką čia pliurpi? – paklausė viena varnanagė.

- Jūs trugdėt įsigalėti naujai valdžiai, tad abejoju, ar Dumbldoras leis ilgai jums kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoja jo Kariauna. O taip, Poteri, jis pasisavino tavo buvusio vaikų darželio pavadinimą ir subūrė tikrąją Dumbldoro Kariauna. Prašė padėkoti už puiką idėją.

Haris susiraukė. Kokia dar DK?

- Manėt, jog direktorius neperkando jūsų kvailų SEK užsiėmimų? – toliau tęsė monologą, - jūsų bejėgišką pasispardymą jis jau seniai stebėjo. Žinojo, kad mėginsit sukliudyti, tad surinko sau pačius ištikimiausius karius. Pasirodo, jis ne toks suskis, kokiu dėjosi visus tuos metus. Bukas žiobarų mylėtojas... labai įtikinamai vaidino, tačiau jis neapkenčia jų taip pat kaip ir visi tikri burtininkai. Jis dar kietesnis už Tamsos Valdovą.