Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

21 dalis

Kambaryje iki pareikalavimo aplink stalą susėdo visi kurie tik galėjo ateiti. Haris, kaip jau tapo įprasta per kelis buvusius susirinkimus, įsitaisė galustalėje, o priešingoje pusėje klestelėjo Sneipas. Iš šonų buvo visi kiti tarybos nariai. Arčiausiai žaliaakio kėdėse kiurksojo Ronis ir Nevilis.

- Hari, kodėl mus sukvietei? Juk žinai, kad susirinkimas turėjo būti tik rytoj,- kai jau tikrai visi susirinko prabilo Severas.

- Todėl, kad turiu informacijos, kuria derėtų pasidalinti,- atsakė žvelgdamas į suvargusias tėvo akis,- buvau susitikęs su Dumblu.

- Maniau mes jo vengiam...

- Taip, žinau, tačiau... nepavyko. Žodžiu jis prašėsi įleidžiamas į paslapčių kambarį.

- Jis ką?- įsiterpė Makgonagal.

- Aš nežinau, ko jam ten reikėjo, bet teko nuvesti, nes manau būtų užvaldęs ir privertęs mane tai padaryti.

- Ar tai reiškia, jog... paslapčių kambarys vėl bus atviras ir prasidės išpuoliai kaip anuos kartus?- pasiteiravo Luna.

- Ne, nemanau, nes ten gyvenęs monstras negyvas. Tik žinau, jog bazilisko iltimi galima sunaikinti horokrusus, todėl artimiausiu laiku teks nulėkti nugvelbti, kol Jis nepadarė to už mus.

- Hari, o tau neatrodo, kad... Dumblis ten nuėjo paslėpti Horokruso?- pakišo mintį Hermiona.

- Visko gali būti, aš jo kišenių netikrinau, bet tikrai abejoju ar būtų vedesis su tokiu reikalu mane tenai...

- Jis tave vedėsi, nes tu vienintelis moki šnypštūniškai visoje mokykloje ir todėl vienintelis galėjai atverti jam duris. O to jam reikėjo, kad pamatytų tą vietą ir galėtų į ją nusigauti oru, nes kaip žinia, reikia aiškiai įsivaizduoti, kur nori atsidurti. Manau nereikia priminti, kad ten teesat buvę judu su panele Vizli, todėl ir atėjo pas tave, nes buvai vienintelė to karšenos viltis,- suniurzgė Sneipas.

- Šitą aš jau supratau,- kreivai šyptelėjo,- bet atsisakau patikėti, kad jis nesugebėjo jo paslėpti kur nors iki šiol.

- Nebent pradėjo ieškoti geresnės vietos, į kurią bet kas nepateks.

- Bet ar tas faktas, kad Poteris žino kur direktorius šmirinėja, nepastato jo gyvybės į pavojų? Juk jei būčiau Dumblo vietoj, tai pirmas dalykas, kurį padaryčiau, tai nudėčiau visus, kurie turi laisvą prieeigą prie horokruso,- nužvelgė stalą madam Krūminė.

- Taip, jei Dumblis žino, kad mes tai žinom, tuomet... deja taip. Bet netikiu, kad Jis imsis tokių darbelių prieš pradėdamas kopti į valdžią, todėl laikinai... Haris saugus,- nenoriai sutiko su šia teorija nuodų ir vaistų mokytojas.

Daugelis nejaukiai atsigręžė į vaikiną galustalėje. Žvilgsnių gausa jam visai nepatiko, todėl nudelbė akis žemyn.

- Žinot, šiuo metu aš skaitau knygą apie visą tą reikalą su horokrusais ir bandau rasti kokių nors mums galinčių padėti užuominų...- vėl prabilo Severas.

- Ir kaip sekasi?- užklausė Lubinas.

- Na... šį tą radau. Bet tai man visai nepatinka.

- Ką gi tu radai?

- Daiktuose esančią sielos dalelę gali jausti tik tas žmogus, kuris pats yra suskaldęs savo sielą. Kitaip sakant – tik toks tokį ir tepažins.

- Tai nori pasakyti, kad jei nei vienas iš mūsų neturės horokruso, tai niekas negebės atrasti kur saviškį slepia tas krienas? – nustebo Drakas.

- Būtent. Nebent mes tiksliai sužinosime kur jo ieškoti.

- O kur čia problema? Susikurkim horokrusą, suraskim jo, o tada sunaikinkim abu,- pasiūlė vienas varno nago atstovas.

- Jei būtų taip paprasta, seniai būčiau tą padaręs,- iškošė Severas,- norint jį sukurti, reikia nužudyti, o to neketinu daryti nei aš, nei kas nors kitas iš čia sėdinčių. O jeigu atsiras savanoris šiam žygdarbiui, tai aš pats jį rūsyje už nykščių pakabinsiu ir nepaleisiu tol, kol neatsikratys tokios kvailos minties.

- Bet juk... juk jums yra tekę atimti gyvybę ir anksčiau, tai... ar tie kartai nesiskaito?- nedrąsiai prabilo Nevilis.

- Ne, deja ne.

Po kelių minučių ši tema išsisėmė, todėl po truputėlį visi ėmė skirstytis (na juk būtų sukėlę įtarimų, jei staiga į koridorių pasipiltų visas pusšimtis žmonių). Paskutinieji liko Haris, Drakas, Severas ir Hermiona su Roniu. Penketukui išeinant Sneipas atsigręžė į tamsiaplaukį sūnų ir įsistebeilyjo į jį.

- Žinai, tu iš tiesų pasisaugok Dumbldoro,- tarstelėjo galiausiai.

- Na, gi nesipainioju specialiai jam po kojom.

- Ir nesipainiok. Gal jis ir vaidina buką, bet niekad negali žinoti, kas išties dedasi jo galvoje, tad jei suuos apie mus visus, gali labai tyliai ir ramiai su mumis susidoroti.

- Tikiu.

Tuomet profesorius patraukė savais keliais, o ketveriukė tylėdama nusliūkino link Grifų Gūžtos bendrabučio. Haris, nors to ir neparodė, jautėsi sutrikęs ir nusigandęs. Žmogus, kuriuo taip aklai kadaise pasitikėjo, tapo priešu, kuris galimai ateityje ims trokšti jo paties mirties, o tie, kuriuos jis laikė priešais, kurių nekentė ir manėsi nekęsiąs iki grabo lentos – vienais artimiausių pasaulyje. Vaikiną neramino ir tai, kad Dumbldoras galėjo būti šimteriopai už jį stipresnis, juk kovoje su Voldemortu jam tik neįtikėtinai pasisekė, o kad pasiseks ir šį kart... tikrai nėra šansų. Žinoma, niekas nesako, kad jam teks susikauti akis į akį su direktoriumi, bet vaikinas jautė, kad daugelis galvoja būtent taip. Poteris pasaulio gelbėtojas. Nesąmonė, jis paprasčiausias laimės kūdikis, kuriam velniškai nesiseka. Gal skamba idiotiškai, bet tiesa ne visada turi būti protinga. Bet kita vertus, ar čia yra daugiau tokių, neskaitant mokytojų, kurie turėtų realių galimybių kažką pakeisti?