Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

41 Dalis

Kelios pirmosios dienos po SEK pabėgimo iš Hogvartso buvo gana ramios. Niekas nepuolė bėglių vytis ar ieškoti, tačiau į Hermionos namus atsibeldė šioks toks pastiprinimas. Sugrįžo Luna su tėvu ir Lubinas bei Nevilis, bet šis vienas, be močiutės, mat toji buvo įsitikinusi, kad velnias josios nepaims, o jei ir ims, tai jau pats laikas. Profesoriams nesėdint rankų sudėjus, pavyko įsteigti kažką panašaus į fenikso broliją, taigi dabar žiobarų kvartale esančio namo durų slenkstį ėmė minti daugiau žmonių – atskubėjo Vizliai, nors ir nepasilikdavo nakvoti, bet visada maloniai pagelbėdavo ir klausėsi pasakojimų iš to, kas vyko Hogvartse, aikčiodami dėl to, kokiu keliu pasuko Dumbldoras. Taip pat prisistatė Kingslis, dabartinis magijos ministras, kuriam teko savo kailiu patirti mokyklos direktoriaus permainas, o kartu su juo į šią mažą pasipriešinimo draugovę įsitraukė ir keli magijos ministerijos darbuotojai, tarp kurių buvo pora aurorų. Tačiau ilgainiui tas nuolatinis sambrūzdis namuose be jokio įdomesnio veiksmo ėmė erzinti, darėsi nuobodu.

- Užkniso, - galiausiai vieną vakarą tarė Drakas kiurksodamas fotelyje priešais televizorių, nors iš pradžių ši žiobariška technologija sužavėjo tuos, kuriem nebuvo tekę nieko panašaus anksčiau matyti, - užkniso čia lindėti ir nieko neveikti.

- O ką siūlai daryti? – pakėlė galvą Haris, mat sėdėjo ant grindų ir žaidė sproginėjančiomis kortomis kartu su Hermiona ir Aivo.

- Nežinau. Ką nors. Bet ką. Tik svarbu, jog apskritai ką nors darytumėm. Einam pasivaikščioti ar dar ką...

- Negalima, juk jau daugybę kartų tau tai sakė, - atsiliepė garbanė.

- Nusišikt man ant tų draudimų. Mes tokie pat suaugę burtininkai kaip ir visi kiti čia esantys, tai kodėl visi išeit gali, o mes ne? – susiraukė.

- Nes... ai, nežinau. Be palydos mes tikrai niekur negalim kelti kojos, o kur nors keliauti su Makgonagal ar kokiu Flitviku tikrai nenoriu, todėl kiurksoti čia yra saugiausia ir protingiausia, - atsakė padėdama čirvų damos kortą į ratą.

Smirdžius pasimuistė. Taip, žingsniuoti žiobarų rajonu su profesofių komanda nebūtų šaunu, bet lindėti čia irgi nėra smagu. Jam reikia ką nors sumąstyti.

***

Tuo tarpu Severas Sneipas užsidaręs savo kambaryje nuo pat atvykimo beveik nekėlė kojos per slenkstį ir atrodė, jog jo čia nė nebūtų, vyro egzistenciją išdavė tik poreikis retkarčiais išlįsti pavalgyti. Tačiau vos tik užsiverdavo durys į jo tamsųjį namo kampelį, niekas daugiau jo nematydavo ir negirdėdavo, o trukdyti nedrįso, nors net nenutuokė, ką jis veikia. Tačiau kaip tik tą vakarą, kuomet Smirdžius mirė iš nuobodulio, jis pašoko iš vietos ir su trenksmu atkurnėjo į svetainę.

- Kur visi? – paklausė laiką stumiančių mokinių.

- Kažkur... visur... tuo pačiu ir niekur... – suniurzgė blondinas fotelyje stebeilydamasis į lubas, - kokios šventosios dvasios paliepimu tu nutarei apsireikšti čia, apačioje, šį eilinį ir niekuo neįdomų vakarą?

- Nes baigiau kai ką aiškintis. Ir tai, po velnių, labai svarbu, todėl man tučtuojau reikia savo žiniomis su kuo nors pasidalinti ir nedelsiant pradėti veikti! – atrodė užsidegęs nauja idėja.

- Koks čia sujudimas? – kyštelėjo galvą iš virtuvės Lubinas. Jis atrodė suvargęs dar labiau nei įprastai, veidą puošė nauji įdrėskimai, nes prieš dvi naktis švietė pilnatis.

- Aš šį tą sužinojau, kur visi likusieji?

- Išsinešdinę savais reikalais, viršuje sėdi tik Minerva, - atsakė,- pakviesti?

- Gal ir neblogai būtų...

Remas išsinešdino laiptais į antrą aukštą, o laukdamas jo sugrįžtant juodaskvernis mindžikavo vietoje bandydamas susidėlioti mintis galvoje, mat reikėjo kaip nors aiškiau papasakoti apie savo atradimą. Vos dvi figūros vėl sušmėžavo kambaryje, Sneipas pirštais nusibraukė riebaluotų plaukų sruogą nuo akių.

- Na, man sakė, jog kažką turi pasakyti, ar ne tiesa? – dėbtelėjo mieguistu žvilgsniu profesorė, įsispyrusi į rausvas šlepetes.

- Taip. Pastarąsias dienas buvau įnikęs į vieną seną ir labai vertingą rankraštį. Jis parašytas senovine kentaurų kalba, tad buvo nelengva, tačiau... manau radau būdą kaip įveikti Dumbldorą.

- Ką?! Kaip? – suglumo ant grindų sėdintys vaikai.

- Na... netiesiogiai, bet... Ten buvo paminėtas paties Merlino proanūkio dienoraštis ir nurodyta vieta kur jį rasti. Teigiama, kad ten yra baltosios magijos išmintis, kaip... kaip visiška priešingybė tai bjauriai knygiūkštei, kurią Dumblis turi. Na... ir užsiminta, kad ten yra daugybė ritualų, kurie naikina kitus, atliktus blogio reikmėms... trijų septynetų taip pat.

- Pala, tai nori pasakyti, jog egzistuoja rašliava, kurios nurodymų laikantis galima atšaukti Dumblo įgytą galią? – susiraukė Lubinas.

- Būtent taip.

- Tai ko mes laukiam? Lekiam pasiimti to dienoraščio! – šūktelėjo Drakas, kuriam ką tik pakvipo nauju nuotykiu.

- Ne taip paprasta. Visų pirma... vieta nurodyta ne visai tiksliai, o visų antra... tai paslėpta po žeme ir neabejotinai saugoma įvairių kerų ar panašiai.

- Kaip suprast „po žeme"? Mes ką, turėsime iškasti lobį? – susiraukė Haris, mat jam rankose pokštelėjo korta nudegindama nykštį.

- Ne. Pasak kentaurų, šiaurinėje Anglijos dalyje yra milžiniški požemiai, kurių negali rasti joks žiobaras. Būtent ten ir yra paslėptas Merlino vaikaičio veikalas. Bėda ta, kad žinomas tik vienas įėjimas, o patys tuneliai vinguriuoja daugel mylių į gylį ir dar daugiau į plotį. Jie visi it labirintas jungiasi tarpusavyje, kas nė kiek nepalengvina padėties, tačiau turbūt blogiausia dalis ta, kad iš ten dar niekas nesugrįžo gyvas.

- Panašu, jog mūsų laukia Žiulio Verno „Kelionė į žemės centrą"...- atsiduso Hermiona.

- Ką? – vienbalsiu paklausė visi burtininkai.

- Nieko, nieko, vienas žiobarų rašytojas, nors aš rimtai abejoju ar jis tikrai žiobaras, buvo parašęs tokią knygą... šiek tiek primena šią situaciją. Nekreipkit dėmesio.

- Na gerai. Tai, Severai, ką darysim? Leisimės į šią kelionę? Gal reiktų pasitarti su kitais brolijos nariais, susidėlioti konkretų planą? – prakalbo Makgonagal.

- Planai niekados neišdega, profesore, - tarstelėjo žaliaakis.

- Galbūt tavo tiesa, Poteri, bet vienaip ar kitaip, mums reikia surinkti dorą komandą šiam žygiui.

- Mes palauksim visų sugrįžtant... bet ruoštis turėtume tuojau pat. Rytoj jau norėčiau būti kelyje, - ištarė Sneipas.

Profesoriaus žodis buvo paskutinis, nes su juo sutiko visi. Būtų ne kas, jei dabar visi esantys namuose pradingtų į kelionę, kurioje galima ir galą gauti, nė žodžiu neužsiminę kitiems brolijos nariams, o ir šioks toks pastiprinimas būtų neprošal, bet delsti nėra ko.

~~~~~~~~~~~
Chebra, sorry, žinau, kad nekeliu aš tų dalių... Nu bet va, netyčia mane prikalbino pabandyt parašyt :D Nežinau, ar labai svaigstu į lankas ar ne, bet... gal sueis :D atiduodu jūsų teismui :*