Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

31 dalis

Kai Ronis pramerkė akis, nelabai suprato kur esąs. Lėtai apsižvalgęs po patalpą pirmiausiai išvydo gelsvai pilkas sienas, tuomet ilgas knygų lentynas, židinį, žalius krėslus, o tada... virš rašomojo stalo palinkusį, į knygą įnikusį ir šaukšteliu puodelį maišantį, ilgaplaukio Sneipo siluetą. Pasimuistė. Kaip jis čia atsidūrė? Bet tada prisiminimai sugrįžo ir sumirksėjęs pabandė sėstis.

- O, jau nubudai, - profesorius atsisukęs konstatavo faktą, - ir kaip savijauta?

- K... ką? – raudonplaukis sutriko. Sneipas teiraujasi apie tai, kaip jis jaučiasi? Ar jis vis dar sapnuoja? – G... gerai.

- Galvos nebeskauda?

- Ne.

- Puiku... kavos nori? – pasiūlė.

Grifukas visai pasimetė. Kas čia per dyvai? Nuo kada tas senas apkiautėlis elgiasi kaip normalus žmogus? Greičiausiai čia kokie spastai...

- Am... dėkui ne.

- Nebijok, gi neužnuodyjau.

„Iš tokio kaip tu, visko galima tikėtis" – pagalvojo Ronis, tačiau garsiai to neištarė.

- Aš manau, kad turėčiau eiti... – nutęsė.

- Na, kaip sau nori. Tik žinok, kad po pusvalandžio SEK susirinkimas.

- Gerai, ateisiu, - patvirtino.

Pakilęs nuo lovos atsisveikino su profesoriumi ir išėjo iš jo kambario. Tuomet pasileido bėgte jau prieblandoje skendinčiais koridoriais link Grifų Gūžtos bokšto. Įpuolęs pro portreto angą akimis susirado savo draugų trijulę, o tada išsidrėbė krėsle šalimais ir sušnairavo į Harį:

- Kaip galėjai leisti tam krienui knaisiotis po mano galvą?

- Prikąsk liežuvį, Vizli, - atsiliepė nuo kitos sofos Drakas, galvą padėjęs Hermionai ant kelių, - tas krienas nusipelno daugiau pagarbos.

- Tas krienas manęs vos nepražudė ir su pasimėgavimu lindo į mano smegenis.

- Ką čia svaigsti, Roni? – nesuprato Haris, - Jei ne Sneipas, tu vis dar sėdėtum bukas it bulvė. Jis ištraukė tavo prisiminimus į dienos šviesą ir pastatė tave ant kojų, turėtum būti dėkingesnis.

- Tu bent žinai kaip man skaudėjo? – sušnypštė.

- Tu galvoji jam ne?

Ronis kiek nustebo. Skausmą jautė ne vien jis? Šito nepastebėjo. Apskritai, tos trumpos akimirkos, per kurias profesorius atsitraukdavo, atrodė kaip per miglą, nes dėl žudančio skausmo nesugebėjo nei blaiviai mąstyti, nei orentuotis kur esąs.

Kurį laiką ketveriukė dar prakiurksojo benrajame kambaryje. Hermiona taktiškai nukreipė kalbą kita linkme, kad vaikinai nesusirietų, o atėjus laikui, visi iškurnėjo į kambarį iki pareikalavimo. Čia jau buvo susirinkę keletas narių, bet neilgai trukus salė prisipildė. Severas įžengė paskutinis ir kruopščiai uždaręs duris klestelėjo galustalėje. Visi užtilo ir sužiuro į jį.

- Turbūt įdomu, kodėl sukviečiau, - atsikrenkštęs prabilo, - na, turiu naujų žinių. Man pavyko prasilaužti pro atminties kerus Vizlio galvoje.

- Ar tai reiškia, jog jis jau nebe pakvaišęs? – paklausė vienas varnanagis.

- O ką, aš tau į kvailį panašus? – atsikirto Ronis.